Mums pasisekė. Pasisekė dėl to, kad galime tęsti žygį, nors įvyko pirmoji avarija.

Karšta. Jaučiausi išalkusi. Plepėjau su Ahmedu ir Slaviku. Sigitas, Soledad ir Edvardas kažkuo užsiėmę. Taip prabėgo valanda, kai pasirodė policijos mašina. Policininkai pranešė, apie avariją. Sigitas ir Soledad nuskubėjo į įvykio vietą. Tylomis tikėjausi, kad nukentėjo kažkas kitas. Prie manęs priėjusi policinikė prašneko ispaniškai argenitinietiška tarme. Iš visos žodžių krūvos supratau tik kelis ždžius: “Walter”, “argentino”, “hospital”. To pakako, kad suvokčiau, kas įvyko.

Vėliau vykstant į įvykio vietą Sigitas sakė, kad Valteris ir argentinietis rimtai sužaloti, todėl juos tuoj pat nuvežė į ligoninę. Policininkai uždarė vieną juostą ir kelyje susidarė didelis kamštis. Trys dviračiai gulėjo pakelėje vienas paskui kitą - Oskaro, Mariano (argentiniečio) ir Valterio. Mariano dviratis visiškai sulamdytas - nieko nelikę nei rėmų, nei abiejų ratų, nei sėdynės. Valterio kiek mažiau - nukentėjo užpakalinis ratas, bei visur išsimėtė daiktai. Oskaras atrodo nenukentėjo. Jis važiavo paskutinis ir matė kaip viskas vyko.

Buvo sekmadieno pavakarys (7 ar 8 val.). Vienas paskui kitą vaikinai mynė pedalus į Mendozą. Staiga gale važiavusį Oskarą smūgis iš nugaros nubloškė į pakelę. Laimei pašonėje atsidūrė miegmaišis. Marianas buvo antras atsidūręs prieš mašiną, o Valterį dar ir pavilko keletą metrų.

Visos avarijos įvyksta per nesusipratimą. Ši taip pat. Vairuotojas užmigo ir kliudė dviratininkus. Be abejo, jis stengėsi apsiginti ir melavo: kairėje pusėje buvo daug mašinų ir jis neturėjo kitos išeities, kaip tik užvažiuoti ant dešinėje važiavusių dviratininkų!

Žaizdos gyja, tačiau reikės laiko, kol praeis skaumas, išsispręs teisinės procedūros, vėl atsiras drąsos važiuoti.


Goda

Pamenu sėdėjau darbe pasidėjusi ant stalo žemėlapį ir žiūrinėjau planuojamą žygio maršrutą - dykumos ir kalnai. (Tai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas). Turėjome bendradarbį, daug išmanantį žmogų. Jis manęs klausdavo - “Godule, kaip tu ketini pervažiuoti šias dykumas ir kalnus?”. Be abejo, nieko konkretaus negalėjau atsakyti, tačiau žinojau, kad noriu ten būti. Šiandien jau galiu atsakyti: Atakamos dykumą kirtome važiuodami autobusiuke, kartais išlipdami pasimankštinti, miegodami pliažuose bei valgydami jūros maistą.

Kalnai?... Pažiūrėkite į žemėlapį! Kad rastumėte Santiago-Mendozą, ieškokite tamsiai rudos dėmės Pietų Amerikoje. Vienas didelis kalnas ir daug, daug kantrybės - reikia pravažiuoti 32 “curvas peligrosas” (pavojingus posūkius). Iš Čilės į Argentiną, pasiėmusi tentą ir keturis sunkiai prikrautus krepšius, metrą po metro įveikiau savo jėgomis. Jei ne Valterio palaikymas, vargu ar man tai būtų pavykę.

Kitą dieną (sausio 23) negalėjau nei kalbėti, nei juoktis. Net du kilometrai buvo per didelė kliūtis, kurią įveikus galėjau pamatyti aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę ACONCAGUA (6962 m virš j. l.). Daug alpinistų. Jie kažką žino apie Lietuvą, tačiau kai paprašiau parodyti lankytojų knygoje lietuvį, man parodė kažkieno pavardę iš Latvijos. Koks galų gale skirtumas.

Man jau gerokai pabodo tas pats klausimas “Iš kur tu esi?”. Kai pasakau, kad iš Lietuvos, sako, kad žino, kur tai yra, ir žiūri išpūstomis akimis. Kai esu gerai nusiteikusi, bandau padėti išsikapanoti pašnekovui iš susidariusios padėties, sakydama, kad esu iš Afrikos. Be abejo jie juokiasi, aš taip pat.

Kirsti Čilės-Argentinos sieną nebuvo taip sunku, kaip atvažiuojant į Čilę. Tada mums reikėjo iškrauti visus daiktus iš autobusiuko, kad viską patikrintų, po to vėl susikrauti. Nežiūrint mūsų paslaugumo, pasienietis įsiuto, kai kažkas bandė paimti obuolį. Po Peru kelionė Čilėje mums atrodė kaip “nelaimė”. Visur kontrolė. Maisto prekių parduotuvėje neleido kažko pirkti.

Kitą kartą vaikinai nuėjo apsipirkti. Apsikrovę maišais maisto jie prisėdo vyriškai užkąsti prieš išvykstant į dykumą. Vienok jie nespėjo užbaigti, nes pasirodę policininkai liepė nešdintis. Supratome, kad jei Santiage slampinėji be konkretaus tikslo, tuoj pat būsi pastebėtas apsaugos tarnybos, kuri atrodo slypi už kiekvieno kampo. Pasaulyje pranešama apie Pinočeto teismą, tačiau atrodo, kad jis vis dar Čilės gatvėse!

Taigi, vėl apie Argentiną. Sausio 25-oji buvo gražesnė, nei tikėjausi. Upsallata - poetų ir tapytojų svajonė! Žydras dangus, kalnų viršūnės žėrinčios sniegu ir žali medžių vainikai... Be abejo tai rojus ir dviratininkams - visą kelią į pakalnę, į Mendozą! Lyg pavėlavusi Kalėdų dovana.

Kalnai jau užnugary, taip pat ir dykumos! Afrika! Kaip ją pasieksime per vandenyną?


Goda

Nuo MENDOZOS mes važiavome dviračiais ir tik vėlai vakare, šeštą, netikėtai sutranzavome sunkvežimį. Su juo atvykome į MERSEDEZ. Apsistojome degalinės kieme. Pasistatėme palapines. Pakilo siaubingas vėjas. Greit ėmė lyti. Ryte skendo visa aikštelė.

Nuo MERSEDES iki VICUNA MACENNA dviračiais sukorėme 120 km. Pakeliui viename kaime mus nufilmavo. Sakė rodys per vietinę televiziją. VICUNA MACENNA apsistojome pas bomberos. Čia gi vėl vietinė televizija greit susiorientavo ir šiandien ryte mus kalbino 1.5 val. Išvykome tik 12. Vėl 100 km! Kai atvažiavau į  Laboulaye negalėjau kalbėti. Buvau per daug pavargusi. Miesto viduryje apsiverkiau. Visą dieną lijo lietus. Važiavau vienut vienutėlė, nes Ahmetas mėgsta laikytis principų ir nelaukia nė minutės. Slavikas gi vis seka iš paskos. Atrodo, kad ir rytoj ryte mus nori filmuoti. Nežinau kaip bus iš tikrųjų. Rytoj važiuosime arba 60 km arba 100 km vėl, kad mažiau liktų kitai dienai. Per televiziją mačiau, kad Buenos Aires beprotiškai lyja. Reikia nusiteikti lietui.

MES TOLIAU MINAME PEDALUS. LIEKAME IŠTIKIMI SAVO PROFESIJAI!

Goda

P.S. Šiandien lygiai pusę metų, kaip keliaujame. Tai šventė ir didelis pasiekimas, kad judame į priekį ir nesustojame.

Vakar po pietų pabaigė rinkti mūsų mašiną, tačiau, deja, po remonto mašina galėjo judėti tik į priekį (gerai, kad ne atvirkščiai). Norėjome išvažiuoti, tačiau meistras jautėsi baisiai nepatogiai ir įkalbėjo pasilikti dar vienai dienai. Per šiąnakt jis vėl išardė greičių dėžę ir atrado sudilusius žiedus, juos reikia pakeisti. Tikimės, kad šiandien vakare galėsime išvažiuoti, bet aišku, kad šiandien Buenos Aires nepasieksime. Ieškome laivų į Afriką.


Sigitas
(atsilieka nuo grupės dėl automobilio remonto - V.K. pastaba)

Mašinos parduoti Argentinoje, atrodo, neįmanoma, nes įstatymais yra saugoma rinka (Argentina turi kelis savo automobilių fabrikus). Netgi jei išimties keliu pavyktų gauti leidimą, reikėtų mokėti apie 60% mokestį valstybei už pardavimą. Keli lietuviai bando man padėti, bet nežinau, kas iš to išeis. Daug kas pataria vežti mašiną į Paragvajų, kur galėčiau parduoti ją daug lengviau. Persiųsti mašiną laivu į Lietuvą gali būti labai brangu. Akivaizdu, kad aš nespėju skristi su visais į Afriką - mes užsakėme bilietus rytdienai, šiandien iš ryto bus aišku, ar visi žygeiviai gaus Ganos vizas nuskridę į Akrą, lietuviai jas jau turi.

Gyvename Lietuvių centre toli nuo miesto. Tikėjausi, kad galėsiu naudotis jų telefonu Internetui. Deja, telefono linija labai bloga ir prisijungus prie serverio, po kelių sekundžių ryšys nutrūksta. Dėl to tenka važiuoti į miestą. Vakar buvo Buenos Aires   lietuvių tarybos posėdis, o šiandien vakare Lietuvių centre bus atsisveikinimas su mumis. Buenos Aires yra Lietuvių Centras ir Lietuvių Susivienijmas, jie išsilaiko nuomuodami patalpas įvairioms progoms, mes nakvojame Centro kiemelyje, palapinėse.

Sigitas
P.S. Likusius bukletus ispanų kalba padalinau lietuviams ir jie labai džiaugėsi (daug iš jų nebekalba lietuviškai).

Esame šiek tiek įstrigę Buenos Aires, Argentinos Lietuvių centre. Turėjome šiandien išskristi lėktuvu į Ganą, bet teko atidėti skrydį iki šeštadienio dėl nesutvarkytų vizų (tik lietuviai turi vizas gavę iš anksto).

Edvardas turi paruošęs naujų reportažų televizijai, ir šiom dienom video juostas per DHL išsiųsime į Vilnių. Afrikoje mašinos neturėsime, todėl kelionė fiziškai, matyt, bus sunkesnė.

Gali atsitikti, kad aš vienas šiek tiek vėluosiu atskristi į Ganą (turiu parduoti mūsų automobilį, o tai labai sudėtinga Argentinoje), tad ir duomenys iš Afrikos gali šiek tiek vėluoti.


Sigitas

ATGAL