... Kas nežino, kad Afrikoje, ir dar ties pačiu ekvatoriumi, yra karšta. Žinojome ir mes. Apie karštį Afrikoje bylojo ir lėktuvų, kuriais skridome, monitoriai. Jei virš Šveicarijos 10.000 m aukštyje oro temperatūra buvo nukritusi iki minus 69 laipsnių Celsijaus, tai virš Afrikos tame pačiame aukštyje tebuvo 35 laipsniai šalčio.

Sutemo dar tebeskrendant, o kai 19.30 lėktuvas nusileido Akroje, jau buvo tamsi naktis. Su pirmuoju žingsniu iš lėktuvo pasijutome patekę tiesiai į lietuvišką kaimo pirtį, kai ant įkaitintų akmenų užpili vandens. Tvokstelėjo karštų garų masė ir dar kažkoks tarsi degėsių ar smalkių kvapas. Mes šlapi šlaputėliai, kvėpuoti negali, pirtyje tokiais atvejais vanojiesi, vaikai ir panos lenda po suolu ir šlakstosi lediniu vandeniu. Čia vanduo - tik už pinigus.

Kaip čia žmonės ir gyventi gali? Negi jiems nekaršta? Karšta! Visiems! Taip pat ir mus pasitikusiems afrikiečiams - prakaitas žliaugia per smilkinius, kaktos išrasoję ir peršlapę nugaros garuoja...


Edvardas

Į Akrą atvykome gerai, bet ne be problemų. Nespėjus nupjauti lipnios juostos, pakuojant dviračius aerouoste Edvardui nušvilpė jo juodą krepšį. Jame buvo fotoaparatas ir videokamera. Edvardas sakė pasidarysiąs galą, atrodo susenęs ir be jokio ūpo. Jam  kelionė beprasmiška, nes naujos kameros nusipirkti nebegalės, fotoaparatą gal, bet video kameros - ne. Tai buvo profesionali 1993 metų neserijinės gamybos HI 8 kamera. Nuotraukų nuskanuoti negaliu, nes siuntimo kaina labai didelė - 10 JAV dolerių už A4 formatą.

Vakar lankėmės pas Sporto ministro pavaduotoją ir didžiausio Ganos dienraščio redaktorių - didelį ir svarbų žmogų. Jiems nieko absoliučiai negalime parodyti, išskyrus žemėlapį. Gavome Ivory Coast vizą, grupė turėjo gauti šiandien Gvinėjos vizą. Kelias/maršrutas neplanuotas, kada iš Akros išvyksime - nežinau.

Mes gyvename KANASHI SPORTS COMPLEX. Visą laiką sugaištame tik vizoms ir apsilankymams pas ką nors... Aš daugiau nieko nebenoriu, tik išvažiuoti iš čia, net pliaže nebuvau. Karšta, dieną - 37, naktį 28°C.


Goda

Sėkmingai vakar nusileidau Akroje. Buvo labai gražu skristi visą dieną per dykumą. Oro uoste niekas manes nepasitiko, ir aš susitvarkęs dviratį išvažiavau ieškoti Kinashi sporto komplekso, kur apsistojus mūsų grupė. Suradau lengvai. Goda laiškų neskaitė, nes tai jai per brangu, tad niekas nežinojo, kada aš atskrisiu.

Šiandien iš ryto mus išvežė autobusu į Hohoui, miestelį už 200 km, iš kur ėjome per džiungles pasižiūrėti aukščiausio Ganos krioklio. Rytoj važiuosime į beždžionių kaimą. Afrika - tai visiškai kitas pasaulis. Kaimuose dar labai mažai šiuolaikinės civilizacijos, žmonės draugiški ir atviri.

Net 6 ganiečiai nori važiuoti su mumis į Hirosimą. Jiems yra rėmėjai pažadėję pinigų kelionei, jeigu jie gaus Šengeno šalių vizas. Pirmadienį eisime į ambasadą jiems pagelbėti. Jie ruošėsi atvažiuoti ir į JAV, bet trims iš jų Amerika neišdavė vizų. Pirmadienį paaiškės, ar mus priims prezidentas. Aš ilgiau nebenoriu laukti - antradienį pradėsime kelionę dviračiais per Afriką.

Edvardas be galo nusiminęs, net nevažiavo šiandien į ekskursiją. Jam pavogė krepšį su pasu, bilietu, fotaparatu ir videokamera Buenos Airių aerouoste, pakuojant dviračius į dėžes. Kaip jis sako, krepšį buvo pasidėjęs ant žemės šalia savęs ir kas pusę minutės pasižiūrėdavo, ar jis tebėra. Kai krepšys dingo, jis pradėjo šaukti ir lakstyti po aerouostą, bet niekas jo nesuprato, kol viena moteris pašaukė policiją. Policija nusivedė jį prie išėjimo stebėti išeinančius žmones, bet turbūt jau buvo per vėlu. Po kiek laiko policija krepšį su pasu ir bilietu atrado išmestą lauke. Taip kad Edvardui pasisekė - galėjo ir į Afriką nebeatskristi.

Siunčiu visiems karščiausius Afrikos linkėjimus.


Sigitas

Mes dar tebeesame Hohoe. Šiandien mes kartu su keliais vietiniais dviratininkais važiavome į ekskursiją. Po pietų buvome "beždžionių kaime". Deja, matėme tik vieną beždžionę, tačiau man yra daug įdomiau stebėti pačius žmones. Gaila, kad sunku fotografuoti - žmonės to vengia, ir nesinori jų įžeisti. Čia mus globoja "Bike Youth" organizacija, kurios direktorius Francis mus pasitiko Sietle.

Atrodo, su ryšiu Afrikoje bus labai liūdna. Vakar bandžiau prisijungti prie Interneto, tačiau nesėkmingai. Maždaug po 20 mėginimų pavyko susisiekti su Akros serveriu, bet po keliolikos sekundžių, nespėjus išsiųsti nė vieno laiško, ryšys nutrūko. Mėginau vėl prisijungti keliolika kartų, iš jų vienas kartas pavyko, bet informacijos perdavimas buvo labai lėtas - tik 2400 bps - ir po minutės, nespėjus nieko išsiųsti, ryšys vėl nutrūko. Kiekvienas mėginimas prisijungti, nors ir nesėkmingas (paprastai serveris atsako, bet nesusiderina kažkokia informacija), kainuoja pinigus. Čia, kaip ir daugelyje šalių apmokestinamos pirmosios trys minutės: nesvarbu, ar pokalbis vyko 1 sek. ar 3 min., reikia moketi tiek pat. Tad, matyt, Afrikoje retai kada galėsiu pasinaudoti Internetu. Be to, netgi ir telefonų automatų kaimuose nesimato.


Sigitas

Po užsitęsusių biurokratinių formalumų dėl vizų (ne mums, o afrikiečiams, pasiryžusiems keliauti drauge iki pat Hirosimos), pagaliau pradedame žygį juodojo kontinento keliais. Deja, tik penkiese...

Dar Amerikoje žinojome, kad per Afriką iš mūsų važiuos tik nedaugelis. Atrodė, būsime keturi lietuviai ir gal dar vienas kitas. Išėjo atvirkščiai! Iš Lietuvos tik aš vienas. Gediminas dėl pinigų stokos liko Argentinoje, Goda ... ieško darbo Akroje, kad užsidirbtų pinigų ir tęstų žygį, o Sigitas išvažiuojant pasakė: - Jūs važiuokit, aš pasivysiu vakare. (Pasivijo. Po šešių dienų, pravažiavus visą Ganą, prie Dramblio Kaulo Kranto sienos. Čia sutikome ne tik Sigitą, bet Godą ir Slaviką. Dabar esame aštuoniese.)

Karštis neišpasakytas. Tempas - pašėlęs ir be stabtelėjimų, nors ir baisiai nusivėlinus (išvažiavome tik antrą valandą po pietų) nakčiai vis tiek norisi pasiekti Atlantą. Ne, šitoks supermaratonas ne mano jėgoms! Nuvažiavę 86 km vandenyną visgi pasiekėme. Aišku, sutemus. Stiprus vėjas ir sūrus Atlanto vanduo nors ir ypač šiltas, atgaivino. Sugrąžino ne tik norą gyventi, bet ir tęsti kelionę.

Vos spėjus sudėti akis, pažadino prie palapinių kilęs triukšmas. Keturi ar penki negrai, prisistatę pareigūnais, pareikalavo nugriauti palapines ir išsinešdinti. Jokie prašymai nepadėjo. Kur dabar dėtis? - galvojame mindami pedalus viduryje juodos nakties. Priglaudė geri žmonės savo žole prižėlusiame kieme.


Edvardas

Neturiu kokių nors ypatingai džiugių naujienų. Vakar dauguma dviratininkų iškeliavo toliau. Atsisveikinimo su Akra ceremonija nebuvo labai didelė – Švietimo Viceministras pasakė kalbą ir palinkėjo mums sėkmės, buvo atvykę dviejų laikraščių žurnalistai – Daily Graphics (jis jau ankščiau spausdino apie mus) ir Ghana Times. Šiandien dar laikraščiuose parašyta nebuvo - gal įdės rytoj.

Iš tikro ne visi išvyko toliau. Slavekas laukia foto aparato, kurį jam brolis prieš 10 dienų išsiuntė į Akrą, bet jo dar nėra (man atrodo, kad ir dar po 10 dienų nebus - taip viskas lėtai čia vyksta). Goda apsistojusi pas Kristiną, kuri buvo žadėjusi prisijungti prie mūsų, bet dabar laukiasi vaiko. Aš pasilikau padėti ganiečiams susitvarkyti Šengeno šalių vizas. Šiandien vakare bandysiu autobusu pasivyti grupę. Tikiuosi, kad Goda atvažiuos penktadienį kartu su Slaveku.

Nežinau, kaip bus toliau su kompiuteriu. Jeigu aš negalėsiu prisijungti Afrikoje prie Interneto, protingiausia būtų jį išsiųsti namo. Bagažas labai daug sveria. Vakar gal tik iš 30-ojo karto pavyko išsiųsti laiškus (gerai, kad neėmė mokesčio už kiekvieną bandymą, sumokėjau tik 10000 cedis, apie 5 dolerius).

Velniškai karšta, ir šiandien visai neturėjau iš ryto jėgų. Miegu palapinėje be drabužių, bet visas šlapias nuo prakaito. Troškina, tenka gerti Coca Cola, sultys labai brangios. Noriu greičiau išvažiuoti su dviračiu.


Sigitas

Čia, kur neužpučia joks vėjelis, buvo taip karšta, tvanku ir drėgna, kad ryto sulaukiau taip ir nesudėjęs bluosto. Visą naktį mušė karštas glitus prakaitas, atrodė, kad būčiau kisielyje voliojęsis.

Pradėjus švisti pasigirdo kriuksinčių ir žviegiančių kiaulių choras – šalia palapinių ir tarp jų. Kiaulių savininko berniukas atnešė po didžiulį kokoso riešutą kiekvienam.


Edvardas

Romantiškiausia nakvynė per 215 žygio dienų!

Įsivažiavome, įsivažiavau ir aš. Šiandieną ir to važiavimo vos 35 km. Visas pusdienis lepinimosi tave užgriūvančiose ir sviedžiančiose į smėlio krantą Atlanto bangose ir milžiniškų palmių vainikų pavėsyje. Tik žiūrėk, kad galvos dydžio riešutas nepraskeltų galvos!

Sutemo, padvelkė vėjelis. Išlindau iš vandens ir vis tiek tvanku, juolab palapinėje (be jos puola uodai). Tento netempiau, maniau bus kiek vėsiau. Užmigti, atrodo, pavyko greitai. Pažadino lietaus kapsėjimas. Lyja!

Užmečiau tentą ir - į vandenyną - vidury juodos nakties lyjant, žaibuojant ir dundant tolimam griaustiniui. Išsimaudęs į palapinę lįsti neskubėjau. Lietučiui dulkiant taip vėsu ir gera...


Edvardas

Kur bevažiuotum, visur moja juodos rankos, švyti šypsenos, skamba sveikinimai ir šūksmai. Vaikų minios lydi bėgte, kiek tik jėgos leidžia. Be džiaugsmingų šūksnių neretai išgirstu - "duok pinigų", "duok šimtinę", "duok penkis šimtus!". Prašo visi - vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, apiplyšę ir išsipuošę. Negrai čia kiekvieną baltąjį dievina. Įsivaizduoja milijonieriumi. Baltųjų gyvenamąjį pasaulį - rojumi su pieno, medaus ir vyno upėmis. Kiekvieno negro svajonė - patekti į Europą ar JAV. Jie plakasi prie mūsų, gerinasi, o paskui - duok adresą! Regis, tai vienintelė vilties kibirkštėlė patekti į baltųjų žmonių kraštą.

Atlanto paplūdimį už Aksim kaimelio pasiekėme temstant. Bestatant palapines dešimties metrų atstumu ant keliuko susispietė gyva siena – susirinko didžiulė negrų minia, ne tik vaikai, bet ir suaugę. Moterys su tais pačiais milžiniškais aplankstytais aliumininiais dubenimis ant galvų, sakytum, jų ir miegodamos nenusiima, visi tik spokso išsižioję nė žodžio nepratardami ir nė per centimetrą neatsitraukdami.


Edvardas

ATGAL