G V I N Ė J A



Nzerekore, GVINĖJA


1999.03.19

Labe, GVINĖJA

1999.03.24

Koundara, GVINĖJA

1999.03.29


   
ATGAL


Nzerekore, GVINĖJA

1999.03.19


Išvykus iš Danane baigėsi asfaltas, bet buvo kur kas įdomiau, nes važiavome tiesiai per kaimus praktiškai dar mažai paveiktus civilizacijos. Kelias dienas nebuvo elektros, ką jau kalbėti apie telefonus. Šiandien atvykome į Nzerekore. Pirmiausia aplankėme banką, ir aišku nesėkmingai - su VISA kortelėmis niekas čia pinigų neišduoda, tik Conakry.

Dar tris dienas žadame važiuoti per Gvinėja dviračiais, paskiau dalį kelio mašina, tada į Senegalą vėl įvažiuosime dviračiais. Dabar visų nuotaika nebloga, nors jėgų turime ne tiek daug. Nelabai koks maistas.


Sigitas


Labe, GVINĖJA

1999.03.24


Niekad negalvojau, kad Afrikoje taip būsime atkirsti nuo pasaulio. Nors keliai, kuriais važiuojame labai geri, tačiau elektros beveik niekur nėra. Net dideliuose miestuose tai didelė prabanga. Lietaus sezonas čia prasideda gegužės mėnesį ir dabar dauguma hidroelektrinių nedirba. Kai kurios įstaigos turi pasistatę savo generatorius, kuriuos tik retkarčiais įjungia.

Mes čia apsistojome Katalikų misijoje, ir po daugelio dienų vėl miegame lovose. Nutarėme dar vieną dieną pailsėti. Rytoj anksti iš ryto išvykstame link Senegalo.

Dabar sėdžiu Shell degalinėje. Vakar pagaliau pavyko prisijungti prie interneto. Pasirodo čia telefono linijos labai lėtos ir reikia nurodyti 2400 bps greitį, o mano modemas tokiu greičiu negalėjo komutuoti. Pakeitus modemą, galėjau prisijungti prie serverio. Nuo paskutinio ryšio Gagnoe praėjo apie 10 dienų, ir perrašyti visus laiškus vakar užtruko apie 2 valandas. Moteriskė Telekome priskaičiavo 3 valandas, ir pareikalavo užmokėti 90.000 Gvinėjos frankų (tai apie $75). Po dviejų dienų derybų su Telekomo direktoriais pavyko sumažinti sumą iki 25.000 frankų.

Ko gero kitas laiškas bus tik iš Dakaro. Bet, aišku, bandysiu ir anksčiau. Gal Senegale bus daugiau elektros. Siunčiu visiems geriausius linkėjimus. Mes jaučiamės gerai, tik labai pergyvename dėl negalėjimo palaikyti ryšį.


Sigitas



... tebūnie šviesa ... tebūnie meilė ...

ir šviesa atsirado... Kunigas grižo iš mišių ir įjungė vietinį elektros generatorių. Keletui minučių gyvenimas tapo kitoks. Nebereikėjo apgraibomis ieškoti daiktų ar be galo stengtis įžiebti žibalinę lempą. Prisiminiau nemalonų ginčą su paštininku. Teko aiškinti, kad keletas minučių, kai buvau prisijungusi prie elektros jam nieko nekainavo, nes tai tikras menkniekis. Jis piktai burbtelėjo: "Nieko?!..."

Jis buvo be galo teisus - mums tai niekis, o jiems tai ypatinga proga. Tai reiškia arba, kad pas kunigą ypatingi svečiai, arba, kad jis ruošiasi istorijos pamokoms. Tai ne Europa, kur asfaltuoti keliai ir vandentiekio vanduo yra kasdienybė, kurioje esame užaugę.

Skundžiuosi? Po to, kai Ahmedas, Oliveris ir Manuelis paliko grupę, Valteris pasikeitė ir ėmė džiaugtis, kad dar važiuoja. Jis sako: "mano drauge, neimk į širdį, juk esame maištininkai"... "Maištininkai prieš ką ar už ką", - paklausiau. Įsiterpė Slavikas: "vieną dieną mes kovojame su policija, kad leistų fotografuoti, kitą dieną - su paštininku, norėdami sužinoti, ar mieste išvis yra internetas, galų gale - už pinigus, kad galėtume tęsti kelionę!" Tik mažytis akibrokštas iš mūsų gyvenimo...

Šiandien penkiese - Slavikas, Valteris, Sigitas, Edvardas ir aš - esame Labe, kažkur Gvinėjos viduryje. Po ilgos ir varginančios kelionės iš Gueckedou ilsimės Katalikų Misijos bažnyčioje. Penkias dienas važiavome palei Liberijos ir Siera Leonės sieną. Mano tėvas maldavo: "Dukra, nevažiuok per tas šalis". Teisybė, aš irgi nenoriu, kad mane nušautų ar grasintų. To nenorėjo ir nesitikėjo ir pabėgėliai, kuriuos sutikome važiuodami. Danane - jų susibūrimo centras Dramblio Kaulo Krante, kur mokykloje, priglaudusioje mus nakvynei, jie vakarais mokosi prancūzų kalbos, kad adaptuotųsi ir galėtų pradėti naują gyvenimą. Gvinėjoje sutikome draugiškus angliškai kalbančius berniukus. Jie pasakojo, kad dažnai neprivalgo, parodė skurdžią stovyklą, kurioje gyvena. Vėliau Macentoje sutikome vyriškį, papasakojusį, kad vadovavo medicininei laboratorijai, tyrinėjusiai vakciną prieš maliariją. Tai buvo bendra laboratorija su Šveicarijos institutu, bet karas Liberijoje nutraukė darbą, o mokslininko šeima buvo priversta pabėgti. Pastarosiomis dienomis sutikau jauną vyrą, kuris tiesiog maldavo: "Padėk man iš čia ištrūkti".

Štai tokia yra Afrikos realybė. Dauguma jų mano, kad mano adresas garantuoja jiems kelią į baltujų pasaulį. Nors per mėnesį įveikiau juodųjų fobiją ir suprantu jų negandas, žinau, kad niekada negalėsiu padėti galybei žmonių, kuriems trūksta supratimo ir paramos.

Taigi, ... tebūnie meilė...


Goda

P.S. Išsiųsti el. paštą dabar yra labai brangi ir retai pasitaikanti galimybė. Tenoriu pasakyti, kad visi jaučiamės gerai, esame sveiki ir manau išgyvensime visus mūsų kelyje pasitaikančius sunkumus. Per kitas 3-4 dienas ketiname pervažiuoti Kundaros nacionalinį parką ir į Senegalą atvyksime iš pietų. Miestų transportas vargina. Didžiausia nežinomybė - Vakarų Sachara - dar priešakyje.


Koundara, GVINĖJA

1999.03.29


Nebegalėjau išsiųsti iš Labes paskutinių laiškų - iš ryto nepavyko atrasti elektros. Vakar atvykome į paskutinį didesnį Gvinėjos kaimelį. Keturias dienas važiavome prastu žvyrkeliu, ir dar turbūt tiek pat dienų reikės važiuoti iki pirmo didesnio Senegalo miestelio. Tai buvo smūgis dviračiams – mano dviračiui sulūžo simpleksas (dabar nebegaliu naudotis bėgiais, teko sutrumpinti grandinę), taip pat visiškai sulūžo priekinis rėmas kuprinėms. Visi net po kelis kartus vertėmes nuo dviračių, bet gana laimingai.

Važiavome per nedidelius kalnus. Savana, labai gražūs vaizdai. Nakvojame dažniausiai kaimeliuose, palapinėse. Visą laiką apsupti vaikų, kurie mus ir paguldo, ir pažadina. Valgome tris kartus per dieną ryžius su kokiu nors padažu. Dar nusiperkame bananų, mango. Vakar buvo lygiai 8 mėnesiai, kai išvykome iš Lietuvos, ir ta proga išgėrėme po alaus butelį už paskutinius Gvinėjos frankus. Labai daug geriame vandens. Bet čia kalnuose karštis yra sausas ir taip labai nesekina kaip prie vandenyno.

Šiandien man tiesiog pasisekė, kad radau elektrą Nacionalinio Parko direkcijoje (Park National Du Badiar). Dar nežinau, ar pavyks per telefoną išsiųsti pranešimus, bet bandysiu, kai baterija pasikraus. Norime aplankyti parką, gal pamatysime afrikietiskų gyvūnų. Šis Gvinėjos parkas susisiekia su dideliu Senegalo parku, ir mes per juos norime pervažiuoti dviračiais. Tačiau mūsų nenori leisti, nes tai pavojinga be mašinos. Yra liūtų, leopardų, dramblių. Ir galybė moskitų. Dar nežinau, ką mes nuspręsime. Mašinos nuomai neturime pinigų.

Tikiuosi, kad Senegale su elektra ir ryšiu bus geriau. Siunčiu visiems karščiausius linkėjimus. Aš jaučiuosi puikiai. Už trijų mėnesių jau būsime Lietuvoje.


Sigitas



ATGAL