Išvykus iš Danane baigėsi asfaltas, bet buvo kur kas įdomiau, nes važiavome tiesiai
per kaimus praktiškai dar mažai paveiktus civilizacijos. Kelias dienas nebuvo elektros,
ką jau kalbėti apie telefonus. Šiandien atvykome į Nzerekore. Pirmiausia aplankėme
banką, ir aišku nesėkmingai - su VISA kortelėmis niekas čia pinigų neišduoda, tik
Conakry.
Dar tris dienas žadame važiuoti per Gvinėja dviračiais, paskiau dalį kelio mašina,
tada į Senegalą vėl įvažiuosime dviračiais. Dabar visų nuotaika nebloga, nors
jėgų turime ne tiek daug. Nelabai koks maistas.
Sigitas
|
Niekad negalvojau, kad Afrikoje taip būsime atkirsti nuo pasaulio. Nors keliai, kuriais
važiuojame labai geri, tačiau elektros beveik niekur nėra. Net dideliuose miestuose tai
didelė prabanga. Lietaus sezonas čia prasideda gegužės mėnesį ir dabar dauguma
hidroelektrinių nedirba. Kai kurios įstaigos turi pasistatę savo generatorius, kuriuos
tik retkarčiais įjungia.
Mes čia apsistojome Katalikų misijoje, ir po daugelio dienų vėl miegame lovose.
Nutarėme dar vieną dieną pailsėti. Rytoj anksti iš ryto išvykstame link Senegalo.
Dabar sėdžiu Shell degalinėje. Vakar pagaliau pavyko prisijungti prie interneto.
Pasirodo čia telefono linijos labai lėtos ir reikia nurodyti 2400 bps greitį, o mano
modemas tokiu greičiu negalėjo komutuoti. Pakeitus modemą, galėjau prisijungti prie
serverio. Nuo paskutinio ryšio Gagnoe praėjo apie 10 dienų, ir perrašyti visus
laiškus vakar užtruko apie 2 valandas. Moteriskė Telekome priskaičiavo 3 valandas, ir
pareikalavo užmokėti 90.000 Gvinėjos frankų (tai apie $75). Po dviejų dienų derybų
su Telekomo direktoriais pavyko sumažinti sumą iki 25.000 frankų.
Ko gero kitas laiškas bus tik iš Dakaro. Bet, aišku, bandysiu ir anksčiau. Gal
Senegale bus daugiau elektros. Siunčiu visiems geriausius linkėjimus. Mes jaučiamės
gerai, tik labai pergyvename dėl negalėjimo palaikyti ryšį.
Sigitas
|
... tebūnie šviesa ... tebūnie meilė ...
ir šviesa atsirado... Kunigas grižo iš mišių ir įjungė vietinį elektros
generatorių. Keletui minučių gyvenimas tapo kitoks. Nebereikėjo apgraibomis ieškoti
daiktų ar be galo stengtis įžiebti žibalinę lempą. Prisiminiau nemalonų ginčą su
paštininku. Teko aiškinti, kad keletas minučių, kai buvau prisijungusi prie elektros
jam nieko nekainavo, nes tai tikras menkniekis. Jis piktai burbtelėjo:
"Nieko?!..."
Jis buvo be galo teisus - mums tai niekis, o jiems tai ypatinga proga. Tai reiškia arba,
kad pas kunigą ypatingi svečiai, arba, kad jis ruošiasi istorijos pamokoms. Tai ne
Europa, kur asfaltuoti keliai ir vandentiekio vanduo yra kasdienybė, kurioje esame
užaugę.
Skundžiuosi? Po to, kai Ahmedas, Oliveris ir Manuelis paliko grupę, Valteris pasikeitė
ir ėmė džiaugtis, kad dar važiuoja. Jis sako: "mano drauge, neimk į širdį, juk
esame maištininkai"... "Maištininkai prieš ką ar už ką", -
paklausiau. Įsiterpė Slavikas: "vieną dieną mes kovojame su policija, kad leistų
fotografuoti, kitą dieną - su paštininku, norėdami sužinoti, ar mieste išvis yra
internetas, galų gale - už pinigus, kad galėtume tęsti kelionę!" Tik mažytis
akibrokštas iš mūsų gyvenimo...
Šiandien penkiese - Slavikas, Valteris, Sigitas, Edvardas ir aš - esame Labe, kažkur
Gvinėjos viduryje. Po ilgos ir varginančios kelionės iš Gueckedou ilsimės Katalikų
Misijos bažnyčioje. Penkias dienas važiavome palei Liberijos ir Siera Leonės sieną.
Mano tėvas maldavo: "Dukra, nevažiuok per tas šalis". Teisybė, aš irgi
nenoriu, kad mane nušautų ar grasintų. To nenorėjo ir nesitikėjo ir pabėgėliai,
kuriuos sutikome važiuodami. Danane - jų susibūrimo centras Dramblio Kaulo Krante, kur
mokykloje, priglaudusioje mus nakvynei, jie vakarais mokosi prancūzų kalbos, kad
adaptuotųsi ir galėtų pradėti naują gyvenimą. Gvinėjoje sutikome draugiškus
angliškai kalbančius berniukus. Jie pasakojo, kad dažnai neprivalgo, parodė skurdžią
stovyklą, kurioje gyvena. Vėliau Macentoje sutikome vyriškį, papasakojusį, kad
vadovavo medicininei laboratorijai, tyrinėjusiai vakciną prieš maliariją. Tai buvo
bendra laboratorija su Šveicarijos institutu, bet karas Liberijoje nutraukė darbą, o
mokslininko šeima buvo priversta pabėgti. Pastarosiomis dienomis sutikau jauną vyrą,
kuris tiesiog maldavo: "Padėk man iš čia ištrūkti".
Štai tokia yra Afrikos realybė. Dauguma jų mano, kad mano adresas garantuoja jiems
kelią į baltujų pasaulį. Nors per mėnesį įveikiau juodųjų fobiją ir suprantu jų
negandas, žinau, kad niekada negalėsiu padėti galybei žmonių, kuriems trūksta
supratimo ir paramos.
Taigi, ... tebūnie meilė...
Goda
P.S. Išsiųsti el. paštą dabar yra labai brangi ir retai pasitaikanti galimybė.
Tenoriu pasakyti, kad visi jaučiamės gerai, esame sveiki ir manau išgyvensime visus
mūsų kelyje pasitaikančius sunkumus. Per kitas 3-4 dienas ketiname pervažiuoti
Kundaros nacionalinį parką ir į Senegalą atvyksime iš pietų. Miestų transportas
vargina. Didžiausia nežinomybė - Vakarų Sachara - dar priešakyje.
|
Nebegalėjau išsiųsti iš Labes paskutinių laiškų - iš ryto nepavyko atrasti
elektros. Vakar atvykome į paskutinį didesnį Gvinėjos kaimelį. Keturias dienas
važiavome prastu žvyrkeliu, ir dar turbūt tiek pat dienų reikės važiuoti iki pirmo
didesnio Senegalo miestelio. Tai buvo smūgis dviračiams mano dviračiui sulūžo
simpleksas (dabar nebegaliu naudotis bėgiais, teko sutrumpinti grandinę), taip pat
visiškai sulūžo priekinis rėmas kuprinėms. Visi net po kelis kartus vertėmes nuo
dviračių, bet gana laimingai.
Važiavome per nedidelius kalnus. Savana, labai gražūs vaizdai. Nakvojame dažniausiai
kaimeliuose, palapinėse. Visą laiką apsupti vaikų, kurie mus ir paguldo, ir pažadina.
Valgome tris kartus per dieną ryžius su kokiu nors padažu. Dar nusiperkame bananų,
mango. Vakar buvo lygiai 8 mėnesiai, kai išvykome iš Lietuvos, ir ta proga išgėrėme
po alaus butelį už paskutinius Gvinėjos frankus. Labai daug geriame vandens. Bet čia
kalnuose karštis yra sausas ir taip labai nesekina kaip prie vandenyno.
Šiandien man tiesiog pasisekė, kad radau elektrą Nacionalinio Parko direkcijoje (Park
National Du Badiar). Dar nežinau, ar pavyks per telefoną išsiųsti pranešimus, bet
bandysiu, kai baterija pasikraus. Norime aplankyti parką, gal pamatysime afrikietiskų
gyvūnų. Šis Gvinėjos parkas susisiekia su dideliu Senegalo parku, ir mes per juos
norime pervažiuoti dviračiais. Tačiau mūsų nenori leisti, nes tai pavojinga be
mašinos. Yra liūtų, leopardų, dramblių. Ir galybė moskitų. Dar nežinau, ką mes
nuspręsime. Mašinos nuomai neturime pinigų.
Tikiuosi, kad Senegale su elektra ir ryšiu bus geriau. Siunčiu visiems karščiausius
linkėjimus. Aš jaučiuosi puikiai. Už trijų mėnesių jau būsime Lietuvoje.
Sigitas
|