Praėjo mėnuo po nelaimės

Įvykus nelaimei, teko beveik mėnesį keliauti izoliuotiems nuo pasaulio per sukarintą Myanmarą (Birmą). Po šios pertraukos gavome daug užuojautos, liūdesio dėl draugo netekties kupinų laiškų iš viso pasaulio. Daugelis, su kuriais Valteris bendravo, buvo giliai paliesti jo atvirumo, noro bendrauti. Net per trumpą laiką jis palikdavo jautraus ir gilaus žmogaus įspūdį. Mergaitė, trumpai kalbėjusi su juo Vilniuje, kartais jį prisimena sapnuose.

Valterio atminimui buvo laikomos mišios daugelyje pasaulio vietų: Indijoje, Peru, Lietuvoje, Lenkijoje. Daug žmonių Senegale, JAV, Graikijoje, Anglijoje ir Argentinoje meldėsi už jo šeimą. Lietuvos ir Lenkijos laikraščiuose bei televizijoje buvo skirti specialūs reportažai jo atminimui.

Norime padėkoti visiems, parėmusiems mus šiuo sunkiu momentu ir padrąsinusiems tęsti žygį iki Hirosimos. Paprašyti Valterio artimųjų, vežame dalį jo pelenų į Hirosimą. Kitą pelenų dalį ir asmeninius daiktus išsiuntėme Valterio šeimai į Limą, Peru.

Kažkas parašė: “Dabar Valteris tapo angelu ir mus visada lydės jo sparnų šlamesys”. Įvairiais kelionės momentais prisimename jo padrąsinimus ir jaučiamės lyg jis būtų kartu su mumis toks, koks buvo visada, „jis ir toliau jungs šimtus, tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Vardan taikos.”


Sigitas, Goda, Edvardas, Slawek, Manuel, Pier, Carlotta, Ancica, Waldek, Berti

Visada būnu pilnas geriausių norų prisijungti prie Interneto ir pranešti apie mūsų kelionę. Deja, atvykus į Kiniją, kol kas dar neturėjome galimybės.

Iš Kunmingo aerouosto pervažiavome tiesiai į geležinkelio stotį. Čia labai pasisekė, ir po pietų įsėdome į traukinį, kuris kitos dienos vakarą atvežė į Chongqing. Iš Chongqing traukinių stoties pervažiavome tiesiai į prieplauką, ir jau po valandos sėdėjome laive. Mums tarpusavy pavyko sutarti, kad plauksime tik įdomiausią ruožą (2 paras), o toliau tęsime kelionę iki Šanchajaus traukiniu ir dviračiu.

Dvi dienas ir tris naktis praleidę kelte, išlipome Shashi. Čia labai lengvai gavome bilietus į autobusą ekspresą ir po kelių valandų jau buvome Wuhane (kelionė laivu būtų užėmusi dar 2 paras). Wuhane vėl labai pasisekė - suspėjome į naktinį traukinį, kuris mus atvežė iki Jiujang.

Į Jiujangą atvykome gruodžio 16/17 naktį; kelias valandas pamiegoję geležinkelio stotyje, išvažiavome dviračiais. Iki Šanchajaus apie 500 km, ir norėtume šį atstumą įveikti be transporto pagalbos. Tačiau po pirmų dviejų dienų jau abejojame, ar tai pavyks. Abi dienas pūtė stiprus priešinis vėjas, ir mūsų vidutinis judėjimo greitis tik 11-12 km/h. Per pirmas dvi dienas tenuvažiavome 130 km, vietoje planuotų 200. Iš esmės pasikeitė oras. Šalta. Per šešiolika žygio mėnesių pamiršome, ką tai reiškia, ir mūsų organizmams ne taip lengva persiorientuoti prie naujų sąlygų.

Sunku įsivaizduoti, kad taip nedaug pavažiavus į šiaurę, toks skirtingas klimatas. Jau Kunminge pajutome, kad gerokai šalčiau, bet dar švietė saulė ir neatrodė taip blogai. Laive teko padrebėti, pradėjome kosėti. Aš peršalau jau traukinyje iš Kunmingo. Shashi pasijutau nelabai kaip, atsisėdus stotyje mane apsupo malonūs kiniečiai, atnešė karšto vandens, aspirino, išmatavo temperatūrą - 39. Dabar geriu antibiotikus, ir šiandien po pietų jau pasijutau visai gerai, netgi po sunkios dienos galiu dirbti su kompiuteriu, kai kiti jau miega. Berti irgi peršalus, geria antibiotikus. Važiuoju apsivilkęs visus drabužius, nusipirkau storas pirštines ir kepurę. Tai gera aklimatizacija prieš Japoniją.

Žemėlapio kilometrai neatitinka tikrovės, ir vietoje planuotų 500 km iki Šanchajaus gali būti gerokai daugiau. Važiuojame ne pagrindinėm magistralėm, o mažesniais, bet pakankamai gerais keliais. Waldekas susiskambino su lenkų ambasada Šanchajuje, ir jie žadėjo mumis pasirūpinti. Visoje Kinijoje šventė - Macau sugrąžinimo diena.


Sigitas

Šiandien iš ryto Waldekas ir Berti matė ledukus ant vandens, o aš galvojau, kad temperatūra dar virš nulio. Nors šalta, bet paskutines dvi dienas šviečia saulė, ir važiuoti bent jau man labai malonu.

Daug rašyti negaliu, nes stingsta pirštai, ir kompiuterio dar laukia Waldekas. Šiandien vakare pranašavimas apie "cypę" vos neišsipildė. Mes sustojome nakvynei nedideliame miestelyje, prieš pat sutemstant. Nesunkiai atradome pigų viešbutį (už lovą 5 juaniai = 2,5 Lt), iš kur lengvai prisijungiau prie Interneto. Paskiau mus pakvietė į restoraną vakarienei, ir buvome labai maloniai nustebinti, kai miesto valdžia mums įteikė po maišelį mandarinų ir apmokėjo vakarienę kartu su buteliu stipriosios. Jie mus pasvekino kaip pirmuosius užsieniečius, atvykusius į jų kaimą. Ką nors išaiškinti apie mūsų Taikos žygį Kinijoje ne taip lengva - beveik nesutinkame, kas bent kiek mokėtų angliškai. Tačiau šį kartą viešbučio šeimininkas galėjo truputį išversti, ir mes paprašėme valdžios atstovo pasirašyti Taikos juostoje. Nežinau, ką jie iš mano pasakojimo suprato, bet naujas kinietiškas įrašas juostoje neatsirado, o aš buvau pakviestas su visu mūsų pasais į policiją. (Aš suklydau - kol buvau policijoje, juostoje valdžios atstovas pasirašė).

Čia vienas civiliais rūbais policininkas mandagiai parodė savo "Police of Foreign Affairs" (jei teisingai įsiminiau) pažymėjimą ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Klausimai nebuvo sunkūs, bet po jų paaiškėjo, kad mes pažeidėme Kinijos įstatymus ir mūsų laukia įspėjimas arba 500 juanių bauda. Pasirodo, norėdami keliauti per Kiniją, turime iš valdžios gauti specialų leidimą, vizos neužtenka. Bet kas baisiausia - mes patekome į sritį, kuri užsieniečiams yra griežtai uždaryta. Kas ten žino kodėl, bet gal dėl to ir žemėlapis labai smarkiai prasilenkia su tikrove. Ir valdžia, ir policininkai buvo draugiški, ir bausmės mums pavyko išvengti. Tačiau turime skubiai evakuotis iš šio rajono. Norėjo, kad mes grižtume dviračiais per kalnus atgal, bet pavyko susitarti, kad galime judėti pirmyn su autobusu iki artimiausios geležinkelio stoties (3 val.) ir toliau tęsti kelionę traukiniu. Vietoje pasų mums išdavė ranka surašytą raštą, ir pažadėjo pasus grąžinti stotyje. Ir įspėjo, kad rytoj nefotografuotume. Tikėkimės, kad viskas baigsis laimingai. Prie šios istorijos dar viena bėda - šiandien pasimetė Manuelis, jis nuvažiavo į priekį, ir mes jo nebeprisivijome. Kokioje policijoje jis sulaikytas, o gal jau prasmuko į uždraustąjį miestą?


Sigitas
P.S. Iš ryto. Jau 13:54 ir mes ką tik autobusu atvykome į Qimen. Manuelį pasivijome ir paėmėme kitame kaimelyje. Mūsų pasai užrakinti geležinkelio stoties seife ir mums juos grąžins 19:30. Aštuntą valandą mes turime sėsti į traukinį ir vykti į Šanchajų. Lenkų ambasada jau užsakė mums viešbutį (patį pigiausią, bet turėsime mokėti po 50 juanių už kiekvieną naktį; tikimės, kad gal bus bent šilta). Iš ryto mieste susitiksime su žurnalistais. Labai gaila, kad į Šanchajų turime įvažiuoti traukiniu.

Mes Šanchajuje. Vietoje žadėtų devynių valandų, traukinyje praleidome net aštuoniolika, ir atvykom gerokai po pusiaudienio. Iš karto paskambinau į Japonijos konsulatą. Deja, jie atsakymo iš savo ministerijos iki šiol nėra gavę. Paprašė, kad atsiųsčiau faksu UNESCO raštą, ir aš iškart nusiunčiau. Dabar turiu penktadienį iš ryto vėl skambinti - rytoj ne darbo diena. Aišku, penktadienį iš pat ryto mes būsime prie konsulato durų ir tikėsimės, kad mus tekančios saulės šalis įsileis. Mano nervai jau šiek tiek atbukę nuo visų šitų įtampų, bet vis tiek nesu visiškai ramus.

Šanchajuje pirmą kartą po dešimties dienų pavyko sušilti. Mes jau galvojome, kad visoje Kinijoje patalpos nešildomos. Traukinyje šildomi tik prabangūs kupė vagonai. Aišku, turėjome pasitenkinti bendru vagonu, su visais rūbais sulindę į miegmaišius užmigome, kas susiraitę ant suolų, kas po jais. Naktį prabudau nuo arklių kanopų trepsėjimo. Pravėriau akis - pilnas vagonas sušalusių žmonių, kurie sustoję trypia, kad bent kiek sušiltų. Waldekas irgi skundėsi, kad prabudo nuo drebėjimo, bet drebėjo jis pats, ir niekaip negalėjo sustoti.

Šiaip ar taip, bet jau šiek tiek apsipratome su šalčiu, o atvykę į Muzikos instituto svešių namus, visai gerai pasijutome. Kambariai šildomi, karštas dušas (paskutinį ir vienintelį kartą turėjome tokią laimę Birmoje viešbutyje su baseinu). Mes su Goda nusipirkome kinietiško vyno butelį (Anykščių vyno tipo) ir sutvarkėme.

Vos jau nenusipirkau pūkinės striukės už 200 Lt, bet atidėjau pirkinį rytdienai, gal pamatysiu daugiau šiltų dalykų. Reikėtų ir miegmaišio, nes mano visai peršviečiamas, o Katsu jau pasiunčiau laišką, kad miegosime kempinguose, nors Goda ir protestuoja. Italai gerai žiemai pasiruošę - palapinė maža, o miegmaišiai stori. Bet mes visi žadame lįsti į lenkų didelę palapinę.

Šanchajus - tai kaip ir Amerikos didmiestis. Šviečiantys dangoraižiai. Labai norėtųsi pamatyti ką nors seno kiniško, gal rytoj pavyks atrasti senamiestį. Tiesą sakant, galime džiaugtis, kad uždraustoje zonoje dvi dienas galėjome stebėti socialistinio realizmo nesuniokotą kaimą. Prieš tai dvi dienas matėme gana šiurpius vaizdelius.


Sigitas

Šiandien rytą praleidome su žurnalistais, jie mus fotografavo įvairiose Šanchajaus vietose. Po to ilgai ieškojau pašto, pasiėmiau Katsu laiškus. Vargais negalais pavyko atrasti ir keltų kompaniją (telefonas nenurodytas), bet jau buvo per vėlu. Rytoj bandysim iš pat ryto pas juos važiuoti. Jeigu rytoj neišduos mums vizų, nežinau ką reiks daryti. Vienaip ar kitaip 7 žmonės keltu į Japoniją išplauks.

Dabar jau po 24 val., o aš ką tik grįžau iš miesto, taip ir nesuradęs Japonijos konsulato. Atradau, bet pasirodo jis iškeltas į kitą vietą. Iš ryto reikės ieškoti vėl.

Nežinau kada parašysiu daugiau. Laikas bėga betvarkant reikalus, ir vakare staiga pasijuntu labai pavarges.


Sigitas

ATGAL