Aš ir Edvardas esame BOGOTOJE! Vis dar sunku patikėti, kad mes čia - taip arti
ekvatoriaus laukiame likusios GMPR grupės.
Panamos aerouoste pasakiau Edvardui, kad jaučiuosi lyg važiuočiau namo - rami ir
pasitikinti. Iš tiesų, Kolumbijoje mus žadėjo pasitikti lietuviai, turėjome visus
reikalingus popierius muitinės kirtimui. Edvardo akis, nors vis dar smarkiai ašaroja,
bet greitai taisosi ir jis jau susitvarko pats vienas.
Norit tikėkit, norit ne, bet pasiekti Bogotą buvo žymiai paprasčiau nei aš
tikėjausi. Kolumbijos muitinė pažymėjo mūsų pasus be jokių klausimų, leisdama mums
likti šalyje 60 dienų, o Algirdas, Kolumbijos lietuvis, jau laukė mūsų su Lietuvos
trispalve prie išėjimo iš aerouosto.
Lietuvos ambasada Venesueloje gerai mumis pasirūpino, patalpindama į gražų dviejų
kambarių butą. Niekada gyvenime nesijaučiau taip keistai: iš ryto atsikėliau sunkiai
suvokdama, kur esu, vos suprasdama kalbą ir turėdama pinigų tik duonai nusipirkti.
Mūsų lėktuvas leidosi 5 kartus: El Salvadore, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje ir
Bogotoje. Mano nuostabai blogai nepasijaučiau, bet reikėjo gerai pagalvoti, kad
suprasčiau, ar San Chosė yra Kosta Rikoje ar El Salvadore.
Pirmadienio ryte (lapkričio 2 d.) pasijutau labai silpna ir mieguista, todėl išėjau
pasivaikščioti su Edvardu. Norėdama įkvėpti gryno oro ir patikėti, kad esu
Kolumbijoje, prisiverčiau užlipti į kalvelę ir pažiūrėti į ramų miestą, kuriame
dvigubai daugiau gyventojų negu Lietuvoje.
Visų Šventųjų Dienos (lapkričio 2 d.) ramybė Bogotoje buvo keista, kaip ir
pasisėdėjimas su ponia Laima ir pašnekesys apie šį bei tą.
Dabar galiu mąstyti kūrybingai. Apie savo nuotraukas, įdomias vietas ir žmones.
Goda
|
Eugenijus Kulvietis kilęs iš Lietuvos
Kunigaikščių Ginvilų giminės, kuri siekia 12 amžių. Iš tos pat giminės kilęs
Abraomas Kulvietis, gyvenęs 1510-1545 m. Tikroji Kulviečių pavardė buvo Ginvila, ir
Abraomas Kulvietis save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereiktų sakyti Ginvila iš Kulvos,
pradėta vadinti - Kulvietis.
Eugenijus Kulvietis gimė 1883.04.10 Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje,
Alunčių dvare. Ten augo, o gimnaziją baigė Rygoje. Sėkmingai mokėsi ir baigė Sankt
Peterburgo karališkąją meno mokyklą. Buvo mobilizuotas ir dalyvavo Rusų-japonų kare.
1910-1914 gyveno Amerikoje, kur Čikagoje dirbo fotografu, o vėliau, išmokėjęs skolą,
tapo fotoateljė savininku.
1914 m. dėl tėvo ligos grįžęs į Lietuvą, buvo vėl mobilizuotas ir visą karą
išbuvo fronte. Tik grįžęs Lietuvon, įstojo į Panevėžio lietuvių savanorių
batalioną ir dalyvavo kovose su bolševikais ties Panevėžiu, Ukmerge. Laisvoje
Lietuvoje Eugenijus Kulvietis toliau dėstė piešimą. 16 metų mokytojavo Ukmergės ir
kitose gimnazijose. 1942 m. vėl vokiečių buvo mobilizuotas, pateko į diviziją prie
Maskvos. Po trijų mėnesių pasisekė iš vokiečių kariuomenės ištrūkti. Pasitaikė
proga emigruoti į Kolumbiją, ja ir pasinaudojo.
Nors E.Kulviečio specialybė - "nature morte", tačiau paišė ir peizažus,
darė lietuviškus kryžius. Per savo gyvenimą sukūrė daugiau kaip 2000 paveikslų,
vien Kolumbijoje ~200.
Eugenijus Kulvietis mirė 1959 m. vasario 13 d. (šięmet - 40 metų). |
Galų
gale po trijų savaičių priverstinių "atostogų", beieškant laivo Panamoje,
ir įdomių nuotykių Karibų jūroje, mes jau Kolumbijoje, ir vėl visi kartu. Aš be
galo džiaugiuosi vėl susitikęs su Goda ir Edvardu. Goda man labai didelis ramstis,
skleidžiant mūsų žygio idėjas, o Edvardo kamera vėl dūzgia be perstojo.
Po
ilgos pertraukos vėl svečiavomės lietuvių šeimoje ir tai buvo be galo šiltas
susitikimas. Nors labai toli nuo savo namų, pasijutome tartum savo šeimoje. Nors mūsų
šeimininkai nebekalba lietuviškai, bet čia tebegyvena labai stipri lietuviškos šeimos
dvasia.
Mus priėmė Henrikas Kulvietis,
Eugenijaus Kulviečio, 1959 m. mirusio lietuvių tapytojo, atvažiavusio į Kolumbiją po
karo, sūnus. Henriko žmona Maritsa atvyko į Medellin iš Venesuelos, jie turi 3 sūnus
ir dukrą, visi vaikai jau studentai. Labiausiai nustebino sūnus Aleksas: užaugęs tarp
senelio paveikslų, jis dega troškimu pamatyti Lietuvą, stengiasi išmokti lietuvių
kalbą. Renka medžiagą apie senelį ir nori parašyti apie jį straipsnį. Labai
norėtųsi pagelbėti Aleksui atvykti į Vilniaus Universitetą pastudijuoti lietuviškai.
Kitas Medellin'o lietuvis - jau pensininkas, žymus savo srities specialistas chemikas
Jonas Klemas (jklemasv@epm.net.co). Moka anglų,
vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas ir mums puikiai pagelbėjo kaip vertėjas. Jonas
Klemas nori suburti Kolumbijos lietuvius ir jau pradėjo ruošti programą lietuvių
emigracijos į Kolumbiją 50-mečiui paminėti (1999).
Sigitas |
Šiandien buvo nuostabi diena. Pirmą kartą po ilgos pertraukos vėl važiavau dviračiu,
per kalnus, įspūdingais, egzotiškais slėniais. Kavos plantacijos, bananai,
milžiniški bambukai, augalai, kokių niekada gyvenime nesu matęs. Sunku aprašyti
vaizdus, bet tai tikra palaima. Tikiuosi, kad Edvardo kamera juos irgi užfiksavo.
Pirmą naktį po Medellin, apsistojome Supia miestelyje, katalikų bažnyčioje. Mus
maloniai priėmęs kunigas kitąryt pasirašė Taikos juostoje, o vietinė televizijos
studija TeleSupia įrašė interviu su mumis. Jie labai susidomėjo mūsų žygiu, patarė
šiek tiek pakeisti maršrutą ir aplankyti Manizales, kur leidžiamas laikraštis
"La Patria" ir televija siunčia žinias net trims Kolumbijos sritims. Mes su
Goda džiaugiamės nauja galimybe skleisti mūsų žygio idėjas, tuo tarpu kiti
nepatenkinti, nes kiekvienas susitikimas atima nemažai laiko, kurio mums ir taip labai
trūksta pedalų minimui. Man labai nelengva subalansuoti visų interesus ir retai kada
visi būna patenkinti.
Šiaip ar taip "La Patria" turėtų rytoj atspausdinti apie mūsų žygį.
Laukti pusę dienos, kol galėsime duoti interviu televizijai, atsisakėme, bet
operatorius atvyko su kamera į Bolivar aikštę ir šiek tiek mus pafilmavo. Tiesa, dabar
mes važiuojame tik šešiese. Oliveris su Manueliu neištvėrė laukimo ir išvyko dviese
iš Madellin ankščiau. Susitiksime prie Peru sienos.
Ne taip paprasta atrasti laiko laiškų ir įspūdžių rašymui. Jei nakvotume
viešbučiuose, būtų paprasčiau. Dabar gi iki vėlyvo vakaro bendraujame su žmonėmis,
kurie mus priima nakvynei. Bendravimas suteikia prasmę. Nors Meksikoje mums buvo viskas
organizuota, tačiau dabar žygis yra daug įvairesnis, pilnas netikėtumų džiaugsmo.
Užvakar mus priėmė turtinga katalikų
bažnyčia, vaišino puikiais valgiais, aptarnavo tamsiaodžiai tarnai. Kunigas pavadino
mus herojais ir įrašė linkėjimus Taikos juostoje. Vakar nakvojome vargšų namuose,
prižiūrimuose labai simpatiškų vienuolių. Iš ryto pasakojome šių namų gyventojams
apie savo kelionę ir matėme laimingas šypsenas jų veiduose. Šiąnakt patekome į
amerikietės Alice Meurer, atvykusios prieš 27 metus iš Sietlo, didžiulius namus,
kuriuose ji augina beglobius vaikus. Šios moters mama - lietuvė, o tėvas - vokietis.
Jai atsitiktinis sustojimas prie jos namų - lyg stebuklas (lietuviai, vokiečiai ir
Sietlas), o vaikams - šventė. Kartu virėme valgyti, ant laužo kepėme bulves, dabar
groja muzika, dainuojamos kalėdinės dainos. Beveik kiekvieną vakarą - siužetas naujam
reportažui. Tačiau dažnai pritrūksta ir jėgų, ir laiko.
Goda, pagrindinė mano pagalbininkė, maloniai nustebino - ji jau puikiai susišneka
ispaniškai. Aš tuo tarpu tik pasisveikinti išmokau.
Sigitas
|