Lenkijoje kiekviename mieste mus pasitinka miesto valdžia ir žurnalistai, televizija, dalyvaujame spaudos konferencijose. Esame miesto svečiai - už nakvynę ir restoraną apmoka valdžia.

Birželio 16 d. Szczecine Taikos juostoje pasirašė miesto valdžios atstovas Grzegrz Kolodziejski ir kiti. Įteikė miesto veliavą, kad nuvežtume į Hirosimą. Szczecine birželio 17 d. trys laikraščiai atspausdino informaciją apie mūsų žygį su nuotraukomis: (Glos Szczecinski, Kurier Szczecinski ir Gazieta Znow na Gazieta Wyborcza/Gazeta na Pomorzu/Szczecin Koszalin/, Internete www.gazeta.pl)

Birželio 17 d. mus sutiko 2 miestai: Kolobrzek ir Koszalin. Kolobrzeg pasitiko pats miesto prezidentas. Taikos juostoje pasirašė miesto viceprezidentas Kazimier Mirecki ir Kultūros, turizmo, sveikatos ir miesto propagavimo skyriaus viršininkas Robert Lepa. Koszaline mus pasitiko ir pasirašė Taikos juostoje miesto viceprezidentė Krystyna Koscinska (prezidentas išvykęs). Prieš įvažiuojant į miestą, pasitiko Koszalino dviratininkai. Šiandien keli žada važiuoti kartu su mumis.

Birželio 18 d. prieš įvažiuojant į Slupską mus pasitiko ~30 dviratininkų ir palydėjo į miestą. Pasitiko miesto prezidentas Jerzy Mazurek ir kt. Kartu atidarėme dviračių miestelį vaikams. Buvo daug žurnalistų, vėliau susitikome su Slupsko dviracių klubais.

Glos Pomorza (birželio 19-20 d.) atspausdino straipsnį su nuotrauka. Glos Slupski (birželio 19-20 d.) pirmame puslapyje įdėjo didelę nuotrauką (Taikos žygio dalyviai įvažiuoja į miestą). Gazeta Wyborcza/Gazeta Morska/Trojmiasto Slupsk/ (birželio 19-20 d.) išspaudino nuotrauką su dalyviais ir aprašymais.


Sigitas

Į Gdanską keliautojai vėlavo, todėl pirmiausia buvo apsupti jau gerą valandą nekantravusių žurnalistų ir televizijos. Kai pagaliau Goda, Sigitas, Edvardas išsilaisvino nuo žurnalistų, puolėm sveikintis. Dar man nespėjus atsitokėti nuo susitikimo džiaugsmo Goda pristatė daugiau ar mažiau iš Internetinių aprašymų pažįstamus bendrakeleivius. Po to merijos atstovų sveikinimai, vakarienė, įsikūrimas nakvynės vietoje (lenkiškos braškės - mmm...) ir, nepaisant dienos nuovargio ir grasinančio lietaus, ekskursija po Gdansko senamiestį. Lietus ne tik grasino, bet ir prapliupo pačioje ekskursijos pradžioje, muziejai, katedra (didžiausias pagal plotą (?) pasaulyje pastatas iš plytų) uždaryti, tačiau ekskursijos vadovės (beje, vedusios ekskursija po Gdanską ir princui Čarlzui) vedami nuo vieno liepos "skėčio" prie kito pamažėle susipažinom su Gdansko įžymybėmis. Ekskursija dauguma baigėme studentiškame alubaryje degustuodami Gdansko regiono alų. Beje, pasivaikščiojimo metu visus linksmino kroatė Ančica įkišdama kiekvienam į rankas savo fotoaparatą ir prašydama autoportretų senamiesčio fone. Juokėmės tiek fotografuodami, tiek ir žvelgdami į savo lietaus sumerktas fizionomijas...


Vilė Baltušienė

Gdansk - Elblag - Braniewo

Gdansko - Elblago atkarpa driekėsi kanalu išraižyta pajūrio lyguma. Tikra atgaiva po vakarykščių kalvų, kaip tvirtino žygeiviai. Svarbiausias dienos sustojimas - Stutgarto koncentracijos stovykla, kurioje sugaišome gerą valandą ir tai visos apžiūrėti nespėjome. Praėjo beveik 60 metų, tačiau barakai, krematoriumas ar dujų kameros vis dar dvelkia nemaloniu šaltuku, o atmintyje išplaukdavo graudžiai sarkastiškos B. Sruogos "Dievų miško" ištraukos. Elblage vėl sutikimas ir spaudos konferencija miesto rotušėje, po to sotūs pietūs ramiame viešbutuke, ekskursija po atstatomą senamiestį su puikiu gidu (beje, įdomi senamiesčio atstatymo finansavimo sistema: pagal senuosius projektus namus mielai atstato privatūs asmenys, pasinaudodami valstybės teikiamais ilgalaikiais lengvatiniais kreditais) ir net pusvalandis miesto šventėje - Elblago dienose. Tiesa, dar pakeliui į Elblagą skubėdami pametėme Edvardą, tačiau jau bevakarieniaujančius jis mus susirado ir dar pakvietimą į Elblago centre esanti pub'ą atsivežė. Tik mes tą pakvietimą iškeitėme į miegą...

Elblago - Braniewo maršrutas prasidėjo smagiomis kalvelėmis, nuo kurių viršūnių atsiverdavo gražūs vaizdai į Vyslos įlanką. Jau ne vieną mėnesį minantiems bendrakeleiviams šie kalniukai neatrodė baisūs, tačiau aš iš paskutiniųjų stengiausi neatsilikti ir slapčiomis džiūgavau, kad šiandienai suplanuoti tik kiek daugiau nei 40 km. Visus palinksmino kelių kilometrų atkarpa smėlėtu miško keliuku, kuris netrukus virto javų lauką kertančiu takeliu. Tokiu taku man ir Lietuvoje turbūt nebuvo tekę važiuoti. Gaila, kad visą Elblago - Kaliningrado atkarpą mus sekiojusi Lenkijos televizija (rugsėjį ji žada parodyti specialų filmą apie GMPR viešnagę Lenkijoje) turėjo pasukti atgal. Kada pagaliau visi išbrido iš balų (kai kas tikrąja to žodžio prasme), pasistiprinimui ištraukėme lietuviškos duonos ir kumpio, o tada ir vėl į kelią. Širdį suskaudo lekiant garsiosios Fromborko katedros papėde, tačiau suvokiau, kad šiame žygyje svarbiausia taikos idėja, o galimybė pamatyti kultūrines vertybes tik antraeilis dalykas. Gi Braniewe musu laukė: jau nuo pat miesto ribos būriavosi žmonės, sveikino, mojavo rankomis, o vos spėjusius mus nulipti nuo dviračių apsupo vaikai. Sutikimas buvo tikrai įspūdingas - atrodė, kad apie mūsų atvykimą žino visas miestas. Dar nespėjus atsitokėti atsidurėme spaudos konferencijoje, kurioje klausimus (beje, ir nevaikiškai rimtus) uždavinėjo vaikai. Vėliau pietūs, valandžiukė poilsio, koncertas (ypač patiko vienuolių kateriniečių kvartetas), ekskursija po šv. Katerinos vienuolyną. Po vakarienės dar ant kojų pastovinčius keliautojus „išsidalino" 10-16 metų paaugliukai - „Tarwa" organizacijos nariai, kurie labiausiai prisidėjo prie šio sutikimo organizavimo. Taigi vakarines pramogas kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo skonį: ekskursija po miestelį, pokalbį prie kavos puodelio ar smagų pasilinksminimą diskotekoje. O aš tiesiog susižavėjau mane globojusių vienuolikmečių-dvylikamečių rimtumu ir išprusimu. Mes įdomiai diskutavome ir apie bendrą Lietuvos - Lenkijos istoriją, ir apie geografinius Gdansko regiono ir Lietuvos pajūrio panašumus.


Vilė Baltušienė

W Polsce przebywaliśmy od 16 do 21 czerwca i pokonaliśmy trasę Szczecin – Kołobrzeg – Koszalin – Słupsk – Gdańsk – Elbląg – Braniewo. Dla mnie był to początek wyprawy, czas na poznanie pozostałych uczestników, czas na sprawdzenie jak sprawuje się mój nowy rower (wielkie dzięki dla PEUGEOT CYCLES) i jak wygląda moja kondycja w porównaniu do zaprawionej już „w bojach” całej reszty towarzystwa. Ocena obu tych spraw: roweru i kondycji wypadła jak najbardziej pozytywnie.
Dla pozostałych uczestników wyprawy przejazd przez Polskę był swego rodzaju wypoczynkiem. Z jednej strony pokonywane dziennie odległości nie były wielkie, a poza tym po przeważnie płaskim terenie, z drugiej zaś strony w każdym mieście na naszej trasie mogliśmy liczyć na przygotowane dla nas dobre jedzonko i przyzwoite miejsce na nocleg. Wszystko to zawdzieczaliśmy wladzom miejskim, ktore trzeba przyznac bardzo sie postaraly. "Normalne" cieple jedzenie, prysznic, dach nad glowa naleza do luksusow, ktorych nie jest nam dane zaznac zbyt czesto podczas tej podrozy. Dlatego jeszcze raz wilkie dzieki dla wszystkich, ktorzy sprawili, ze pobyt w Polsce ciagle jeszcze wspominany jest przez wszystkich jako jeden z najprzyjemniejszych etapow.
Mi osobiscie najbardziej utkwil w pamieci pobyt w Braniewie - ostatnim miescie na trasie w Polsce. Dzieki kilku osobom, ktore porozwieszaly plakaty o naszym przyjezdzie, kazdy w miescie wiedzial kto mi jestesmy I zgotowano nam naprawde gorace przyjecie. Ciekawym byl rowniez sposob, w jaki pokazano nam miasto. Po czesci oficjalnej kazdy z uczestnikow wyprawy wziety zostal mianowicie pod opieke grupy dzieci lub mlodziezy, ktorych zadaniem bylo oprowadzenie nas po miescie, opowiedzenie czegos o jego historii, problemach, itp. Komunikowanie odbywalo sie troche po angielsku, troche po niemiecku a przewaznie w miedzynarodowym jezyku gestow, ale wszystko co wazne zostalo wytlumaczone. W Braniewie nie bylo wielkich zabytkow, nie bylo specjalnie miejsc atrakcyjnych do fotografowania, ale wspomnienie pobytu w tym miescie pozostalo bardzo wyrazne. Po prostu poznalismy ludzi, a ludzie sa zazwyczaj ciekawsi od najpiekniejszych budowli. Dzieki wiec dla ludzi z "Tratwy", ktorzy marzac o Wielkiej Przygodzie I czujac sie troche osaczeni w swoim malym miasteczku pokazali nam prawdziwych siebie.
W Braniewie uslyszalem tez od jednego chlopaka, ze "jestesmy jak ci goscie z filmu "Easy Rider"". Lubie ten film i to porownanie, chociaz ja dopiero zaczynalem ten rajd, bardzo mi pochlebilo. Mam tylko nadzieje, ze my nie skonczymy jak bohaterowie tego filmu.

Waldek

ATGAL