Nespėjau pabaigti rašyti ir išsiųsti, nes Nouakchott mieste daug darbų teko nuveikti. Visa laimė, kad mus priglaudusi adventistė Silva pasiūlė savo pagalbą, ir su mašina mes apsisukome labai greitai. DHL siuntinį gavau be jokio vargo, taip pat iš vienos kompanijos gavome nemokamai popieriaus ir lipnios juostos savo dviračiams supakuoti, Alžyro avialinijos sutiko paimti nemokamai po 35 kg (šiaip leidžiama tik 20 kg). Be to, dar Silva nuvežė mane su Edvardu prie jūros į žuvų turgų, pirmąkart gyvenime pamačiau ant prekystalio tokias dideles žuvis.

Naktį tvarkėmės ir beveik nemiegojome. Anksti iš ryto mus nuvežė į aerouostą. Lėktuvas buvo pustuštis. Skridome per dykumą, kurią turėjome pervažiuoti mašina. Per kelias valandas sugrįžome į visai kitą pasaulį. Marokas - tai kaip Europa, JAV ar Argentina. Toks pirmas įspūdis iš Kasablankos.

Kai atvažiavome į miestą iš aerouosto (30 km) ir susiradome nakvynę, jau buvo vėlus vakaras. Maroke telefonų sistema vėl kitokia ir dar nežinau, kaip man seksis prisijungti prie interneto. Afrikos šalyse ir Argentinoje visur buvo telefono kabinos su operatoriumi ir paprastais telefonais su automatine pokalbio kainos apskaičiavimo sistema. Tad įėjęs į kabiną vietoje telefono aš galėdavau lengvai prijungti kompiuterį. Čia kol kas mačiau tik telefonus-automatus, kokie yra pas mus.

Pagal grafiką mes šiandien turėjome tik įvažiuoti mašina į Maroką ir dar 5 dienas važiuoti iki Kasablankos. Tad pirmą kartą aplenkėme savo grafiką. Nežinau, kokį maršrutą per Maroką pasirinkti, norėčiau kelias dienas pailsėti prie jūros, bet gal persikėlus į Ispaniją.

Šiandien dar turime aplankyti dviračių parduotuvę ir suremontuoti dviračius, tikiuosi gauti nusipirkti kai kurių dalių (man staiga subyrėjo pedalo guolis, kompiuteris nebeveikia, reikia priekinio rėmo kuprinėms – jo suvirinti negalima, nes iš aliuminio, ir t.t.).


Sigitas
P. s. Valteris ką tik gavo Šengeno šalių vizą. Mes tuo labai džiaugiamės. Priešingai negu Dakare, Ispanijos ambasada Kasablankoje buvo labai draugiška ir vizą išimties tvarka išdavė per kelias valandas.

Mes vargais negalais per 3 dienas atvykome į Rabatą. Kažkaip nesisekė greičiau važiuoti, džiaugėmės gražiu pajūriu, be to kai kam ir su sveikata ne visai gerai.

Kasablankoje aplankėme Generalinį Lenkijos konsulatą ir konsulas Stanislaw Krotoszynski pasirašė Taikos juostoje. Lenkija ruošiasi mus pasitikti, jau trijų miestų merai atsiliepė, numatyta nakvynė Frombergo pilyje su pietumis ir t.t. Lenkijos televizija susidomėjo mūsų žygiu. Slavekui žada nupirkti naują dviratą ir duoti pinigų užbaigti kelionei iki Japonijos. Slavekas labai džiaugiasi.

Maistas Maroke kur kas pigesnis. Kitose Afrikos šalyse galėjome valgyti tik ryžius, tris kartus per dieną. Čia, Rabate, mes gyvename kaip rojuje, todėl aš nutariau padaryti dar vieną poilsio dieną. Įsikūrėme labai puikiame Katalikų misijos sode, turime savo namelį su virtuve, ir visi čia staiga labai atsigavo. Aš noriu parašyti daug laiškų.

Iš Rabato išvyksime tik poryt. Judėsime link Meknes. Pro Fesą norime išvažiuoti prie Viduržemio jūros ir pagal ją pasiekti Sebtą. Mes ką tik su Edvardu grįžome iš medinos (senamiesčio), bet su dviračiais buvo labai sunku vaikščioti tarp žmonių. Turgus yra labai įspūdingas.


Sigitas

Šiandien apie pietus atvykome į Fesą ir kelias valandas grožėdamiesi klaidžiojom po senąją mediną. Edvardas daug filmavo. Apsistojome pigiame viešbutyje, vakare aš išėjau truputį pasivaikščioti ir visai pasiklydau. Užmiršau viešbučio pavadinimą, ir kelias valandas sukau ratus medinos labirintais. Vienoje gatvelėje kažkas man iš nugaros čiupo už galvos, norėdamas nutraukti kepurę, bet nesėkmingai. Staigiai atsisukęs, pamačiau sprunkantį vagį į tamsų skersgatvį. Vaikai, pamatę mane ar Edvardą, šaukia "Alibaba".

Nuo Rabato mūsų dviračiai patys skrieja pavėjui. Važiuoti lengva, mus lydi gražūs vaizdai. Mus sužavėjo ir nustebino marokiečių svetingumas, ypatingai po vienos nakties, kurią praleidome pasiturinčio marokiečio namuose. Taikos juostoje pirmą kartą atsirado įrašas arabų kalba. Edvardas nufilmavo mūsų šeimininko pasakojimą apie Maroką (nors ne viską supratome prancūziškai, bet tai gali būti įdomu; jis papasakojo ir kaip Maroko karalius buvo sustojęs prie jo namų). Visa grupė jaučia ir fizinį ir dvasinį pakilimą. Kartais prie mūsų sustoja pravažiuojančios mašinos ir klausinėja apie mūsų žygį. Vakar jauni marokiečiai palinkėjo: "Tegul Dievas laimina Jus, kad neturėtumėte jokių problemų Maroke". Tikiuosi, kad tolimesnis kelias irgi bus nesunkus. Ypatingai graži atkarpa turėtų būti palei Viduržemio jūrą.


Sigitas

ATGAL