Mes ką tik persikėlėme keltu per Senegalo upę. Dabar 11 val. ir aš bandau išsiųsti
laiškus. Tiesą sakant, visai nebuvo kada rašyti - miegojome dykumoj palapinėse be
elektros. Paskutinės dienos labai sunkios, ir mes smarkiai pavargę. Vakar teko važiuoti
prieš stiprų vėją su smėliu, net 7 kartus nuleido dviračių padangas - asfaltas
baisiai įkaitęs ir seni lopai plyšta.
Šiaip aš jaučiuosi jau gerai, Valteris irgi. Dabar blogiausiai Slavekui - jis nutrynė
savo uodegą, ir jaučiasi labai nekaip.
Reikia skubiai važiuoti, nes vėl labai karšta, ir turime tik dvi dienas iki Nuakšoto,
o atstumas - 203 km per dykumą.
Sigitas
|
Vakarykštę balandžio 19 dieną, kai buvo mūsų žygio pusiaukelė, praleidome kelyje
Rosso - Nouakchott. Balandžio 18/19 nakvojome už 66 km nuo Rosso, likus 137 km iki
Mauritanijos sostinės.
Jau po St. Louis prasidėjo vėjai, tačiau po Rosso judėti į priekį pasidarė
ypatingai sunku. Aš vakar iš ryto išvažiavau su Edvardu ankščiau, palikęs Slaveką
ir Valterį dar palapinėse. Susitarėme susitikti pas Nouakchott adventistus. Aš
norėjau būtinai pasiekti Nouakchott iš vakaro, nes rūpėjo DHL siuntinys. Kolkas
Afrikos šalyse siuntinius atsiimdavau be jokių problemų, bet kas žino, kaip bus
Mauritanijoje. Juk Argentinoje teko sugaišti net dvi dienas. O lėktuvas mūsų nelauks.
Aš nežinojau, kad ši diena - tai žygio pusiaukelė. Bet simboliškai išėjo, kad man
tai buvo fiziškai sunkiausia diena per visą žygį. Ant dviračio praleidau 12 val.,
sustojau nakvynei patamsyje (21.30), likus 32 km iki miesto. Edvardas neištvėręs
pralenkė mane dar dieną su mašina. Slavekas ir Valteris manęs nepavijo, nors aš ir
laukiau jų daugiau kaip valandą per pietus. Likusius 32 km įveikiau iš ryto per 3.5
val., Slavekas ir Valteris atvažiavo tik vakare.
Važiuoti prieš vėja labai nelengva, ypač kai mano dviratis toks sunkus, bet ir be
svorio nebūtų daug lengviau. Greitis - tik 8-9 km/h. Jei iš priekio susitinku mašiną,
dviratį taip supurto, kad sunku išlaikyti pusiausvyrą. Kartais vėjas pradeda nešti
smėlį, tada užsidengiu veidą marškinėliais - neturiu tokio šaliko, kokiais
apsivynioję burnas vaikšto Mauritanijos gyventojai. Kaip jie ištveria, visą gyvenimą
praleisdami smėlyje!?
Dieną saulė spigina be gailesčio, šešėlio atrasti beveik neįmanoma. Asfaltas
įkaitęs, sproginėja seni lopai. Patepus kamerą klijais, ji iškart aplimpa smėliu.
Dviratis pradėjo traškėti, braškėti, vairo guoliai baigia subyrėti, vėl trūko
grandinė, laimei simpleksas nesulindo į stipinus. Dviračio koja seniai sulūžusi, kai
reikia sustoti turiu paguldyti dviratį, o pakelti vos beįstengiu. Tad stoju pailsėti
prie kilometrinio stulpo, kur galiu atremti savo žirgą. Smėlis kilometrų užrašus
seniai ištrynė, o mano dviračio kompiuteris neatlaikė saulės, ir jau kelias dienas
tik valandas terodo. Kilometrai slenka be galo lėtai.
Policininkai sakė, kad kas 5 kilometrus bus parduotuvės su vandeniu ir maistu. Iš
pradžių lyg ir buvo. Bet dabar jau gerą pusdienį važiuoju be vandens, taip norėčiau
išsivirti arbatos. Galų gale prieš sutemstant pamatau žiburį. Budelėje prie kelio
arabas prekiauja maistu ir gėrimais. Gardžiai išgeriu 5 butelius "Fantos".
Paprasto vandens gerti nebegaliu, nuo kiekvieno gurkšnelio ima perštėti gerklę, matyt,
alergija. Perku duonos, džemo ir važiuoju toliau.
Prieš naktį vėjas šiek tiek nurimo, bet mano jėgos irgi baigiasi. Didžiuliu greičiu
lekiančios mašinos silpno priekinio dviračio žibinto neįžiūri, ir aš dažnai turiu
nušokti nuo kelio, kad išvengčiau susidūrimo. Per smėlį nusistumiu dviratį kelis
šimtus metrų į dykumos gilumą, ir statau palapinę. Tai irgi nelengva, nes vėjas nori
ją nusinešti kaip parašiutą. Galų gale susitvarkau, ir laimingas geriu pusę puodelio
karštos arbatos.
Sigitas
|