M A U R I T A N I J A



Rosso, MAURITANIJA


1999.04.18

Nouakchott, MAURITANIJA

1999.04.20


   
ATGAL


Rosso, MAURITANIJA

1999.04.18


Mes ką tik persikėlėme keltu per Senegalo upę. Dabar 11 val. ir aš bandau išsiųsti laiškus. Tiesą sakant, visai nebuvo kada rašyti - miegojome dykumoj palapinėse be elektros. Paskutinės dienos labai sunkios, ir mes smarkiai pavargę. Vakar teko važiuoti prieš stiprų vėją su smėliu, net 7 kartus nuleido dviračių padangas - asfaltas baisiai įkaitęs ir seni lopai plyšta.

Šiaip aš jaučiuosi jau gerai, Valteris irgi. Dabar blogiausiai Slavekui - jis nutrynė savo uodegą, ir jaučiasi labai nekaip.

Reikia skubiai važiuoti, nes vėl labai karšta, ir turime tik dvi dienas iki Nuakšoto, o atstumas - 203 km per dykumą.


Sigitas


Nouakchott, MAURITANIJA

1999.04.20


Vakarykštę balandžio 19 dieną, kai buvo mūsų žygio pusiaukelė, praleidome kelyje Rosso - Nouakchott. Balandžio 18/19 nakvojome už 66 km nuo Rosso, likus 137 km iki Mauritanijos sostinės.

Jau po St. Louis prasidėjo vėjai, tačiau po Rosso judėti į priekį pasidarė ypatingai sunku. Aš vakar iš ryto išvažiavau su Edvardu ankščiau, palikęs Slaveką ir Valterį dar palapinėse. Susitarėme susitikti pas Nouakchott adventistus. Aš norėjau būtinai pasiekti Nouakchott iš vakaro, nes rūpėjo DHL siuntinys. Kolkas Afrikos šalyse siuntinius atsiimdavau be jokių problemų, bet kas žino, kaip bus Mauritanijoje. Juk Argentinoje teko sugaišti net dvi dienas. O lėktuvas mūsų nelauks.

Aš nežinojau, kad ši diena - tai žygio pusiaukelė. Bet simboliškai išėjo, kad man tai buvo fiziškai sunkiausia diena per visą žygį. Ant dviračio praleidau 12 val., sustojau nakvynei patamsyje (21.30), likus 32 km iki miesto. Edvardas neištvėręs pralenkė mane dar dieną su mašina. Slavekas ir Valteris manęs nepavijo, nors aš ir laukiau jų daugiau kaip valandą per pietus. Likusius 32 km įveikiau iš ryto per 3.5 val., Slavekas ir Valteris atvažiavo tik vakare.

Važiuoti prieš vėja labai nelengva, ypač kai mano dviratis toks sunkus, bet ir be svorio nebūtų daug lengviau. Greitis - tik 8-9 km/h. Jei iš priekio susitinku mašiną, dviratį taip supurto, kad sunku išlaikyti pusiausvyrą. Kartais vėjas pradeda nešti smėlį, tada užsidengiu veidą marškinėliais - neturiu tokio šaliko, kokiais apsivynioję burnas vaikšto Mauritanijos gyventojai. Kaip jie ištveria, visą gyvenimą praleisdami smėlyje!?

Dieną saulė spigina be gailesčio, šešėlio atrasti beveik neįmanoma. Asfaltas įkaitęs, sproginėja seni lopai. Patepus kamerą klijais, ji iškart aplimpa smėliu. Dviratis pradėjo traškėti, braškėti, vairo guoliai baigia subyrėti, vėl trūko grandinė, laimei simpleksas nesulindo į stipinus. Dviračio koja seniai sulūžusi, kai reikia sustoti turiu paguldyti dviratį, o pakelti vos beįstengiu. Tad stoju pailsėti prie kilometrinio stulpo, kur galiu atremti savo žirgą. Smėlis kilometrų užrašus seniai ištrynė, o mano dviračio kompiuteris neatlaikė saulės, ir jau kelias dienas tik valandas terodo. Kilometrai slenka be galo lėtai.

Policininkai sakė, kad kas 5 kilometrus bus parduotuvės su vandeniu ir maistu. Iš pradžių lyg ir buvo. Bet dabar jau gerą pusdienį važiuoju be vandens, taip norėčiau išsivirti arbatos. Galų gale prieš sutemstant pamatau žiburį. Budelėje prie kelio arabas prekiauja maistu ir gėrimais. Gardžiai išgeriu 5 butelius "Fantos". Paprasto vandens gerti nebegaliu, nuo kiekvieno gurkšnelio ima perštėti gerklę, matyt, alergija. Perku duonos, džemo ir važiuoju toliau.

Prieš naktį vėjas šiek tiek nurimo, bet mano jėgos irgi baigiasi. Didžiuliu greičiu lekiančios mašinos silpno priekinio dviračio žibinto neįžiūri, ir aš dažnai turiu nušokti nuo kelio, kad išvengčiau susidūrimo. Per smėlį nusistumiu dviratį kelis šimtus metrų į dykumos gilumą, ir statau palapinę. Tai irgi nelengva, nes vėjas nori ją nusinešti kaip parašiutą. Galų gale susitvarkau, ir laimingas geriu pusę puodelio karštos arbatos.


Sigitas



ATGAL