Baisios audros mus aplenkė, nors Nikaragvoje tikrai teko patirti tropinių liečių šėlsmą. Vieną naktį net kelias valandas be perstojo Perkūnas svaidėsi žaibais, vaiduokliškai nušviesdamas mokyklos, kurioje nakvojome, kiemą. Lietus bandė ne nuplauti, o nušluoti viską aplinkui. Kai atrodė, kad smarkiau lyti jau nebeįmanoma, pasigirsdavo tiesiog kulkosvaidžio kulkų pliupsniai, norintys prakiurdyti mūsų stogą. Nuo stogo vanduo putojančiais kriokliais veržėsi į staiga atsiradusį burbuliuojantį ežerą kieme, o iš čia liejosi į gatves. Kelias valandas buvome užburti šio reginio...

Lietaus sezonas, arba žiema, daugumoje Centrinės Amerikos šalių tęsiasi nuo gegužės iki lapkričio, tad sušlapti, sėdint ant dviračio, tenka dažnai. Bet tuomet ne taip karšta ir važiuoti gaiviau. Kosta Rikos sostinėje San Chosė tris dienas be perstojo lijo, bet mes čia buvome įstrigę ne dėl lietaus. Lietuviams Panamos ambasada atsisakė greitai išduoti vizas - sakė, reikės 10 dienų laukti. Tada mes surengėme nedidelį piketą: visa mūsų grupė su dviračiais, žygio vėliavomis ir transparantais įvažiavome į ambasados fojė ir pažadėjome pasikviesti laikraščių ir televizijos žurnalistus. Kitą dieną vizas mums išrašė neatsikalbinėdami.

Mes vis judame pirmyn ir rytoj galbūt jau pasieksime Panamos miestą. Būsime užbaigę kelionę per Šiaurės Ameriką, aplankę 8 valstybes ir numynę virš 5000 km (kaip tik šiandien persiritome per šį skaičių). Kartu su mašina įveikėme dvigubai didesnį maršrutą.

Malonu, kad jau Kosta Rikoje, iškilus problemai su Panamos vizomis, mus ėmėsi gelbėti Lietuvos ambasados Venesueloje pirmasis sekretorius Arvydas Naujokaitis. Jis padėjo ir Godai su Edvardu pasiekti Bogotą. Jaučiame nuolatinę lietuvių globą ir esame be galo dėkingi.


Sigitas

Jau tris valandas laukiame "Policia Technica Judicial" (P.T.J.) kieme, kada mums bus išduotas leidimas išvežti mūsų veną į Kolumbiją. Anksti iš pat ryto visi kartu, pasipuošę žygio marškinėliais, sėdome ant dviračių ir lydimi mūsų mirksinčio automobilio Panamos kanalo pakrante atvykome į Kolumbijos ambasadą, įsikurusią naujo prašmatnaus viešbučio "Hotel Radison" 18 aukšte. Nė vienam iš mūsų vizos į Kolumbiją nereikalingos, bet norėjome pasiaiškinti automobilio įvežimo į Kolumbiją procedūrą, kadangi labai daug gąsdinančių istorijų prisiklausėme. "Išlipant Kartagenoje, reikės sumokėti užstatą, dvigubai didesnį už naujos mašinos kainą. Jei neturėsit pinigų, teks palikti mašiną" - daug kas aiškino.

Per konsulo kabineto langą matėsi iš viršaus nuostabus Panamos kanalo vaizdas. Gaila, nepasiėmiau fotoaparato, taip norėjosi "pykštelėti" šitame fone Giunterį, Ahmetą ir Manuelį kartu su mažučiu konsulu, ilgai ispaniškai aiškinančiu, kad įvežti automobilį į Kolumbiją labai paprasta. Reikia tik iš P.T.J. leidimą gauti išvežimui. "Tačiau Kolumbija yra labai pavojinga šalis", - aiškino konsulas. " Ar girdėjote, pernai vienas lietuvis prapuolė, ir dar iki šiol jo neranda?" Kai aš nustebau, jis pasitaisė: "O ne - ne lietuvis, ukrainietis". Paskaitęs mūsų UNESCO popierius, jis gražino atgal ir patarė, tik atvykus į Kartageną, kreiptis į policiją, kuri tikrai turėtų mus saugoti. Be to Kolumbijoje labai stipri dviratininkų organizacija, jie galėtų aprūpinti mus nakvyne ir galbūt maistu... Mes  prašėme, gal jis galėtu išduoti raštą mūsų automobiliui (tokį buvome gavę Nikaragvos ambasadoje), bet iš pokalbio supratom, kad iš jo pagalbos nesulauksime.

Štai ir sėdime dabar jau tris valandas kažkokios policijos kieme. Naujienos ne kokios: mūsų automobilis, gal ir tikras, bet nuosavybės dokumentas - tikrai padirbtas. Turi atvykti ekspertų komisija, gal šiandien, gal rytoj, reikia laukti. Štai ir laukiame. Mano pasas ir kiti dokumentai pas policininkus. Gal teks juos "išsipirkti", girdėjau daug tokių istorijų apie Kolumbiją, bet čia dar Panama...

Jei viskas susitvarkys, rytoj iš pat ryto lekiam į Colon, kur ieškosime kelto į Kartageną. O Kolumbijoje pasiilgę mūsų laukia Goda ir Edvardas. Būsime vėl visi kartu.


Sigitas

P.S. 17 val., pries užsidarant policijos ofisui, mus nudžiugino: "Leidimą gausite, bet prieš tai turite pasakyti laivo, kuriuo kelsitės į Kartageną, pavadinimą". Tad istorija su leidimu nesibaigė. Rytoj iš ryto važiuojam į Colon (80 km) ieškoti kelto, paskui grįšim atgal. Jei ir pasiseks greitai susitarti su laivo kapitonu, kažin ar leidimą suspės išrašyti - rytoj penktadienis, o po to savaitgalis. Matyt, įstrigome, mažiausiai iki pirmadienio...

Įstrigome, atrodo niekas, tik laukimas gali mums padėti. Visos įstaigos ir valdžios institucijos uždarytos iki antradienio. Lapkričio pradžia Panamoje pilna švenčių: po Visų Šventų ir Vėlinių Nepriklausomybės diena, rytoj vėl Nepriklausomybės šventė (First Call for Independence). 

Patys panamiečiai laiko savo šalį pasaulio pabaiga. Panamos kanalas, sujungęs Atlanto vandenyną su Ramiuoju, vadinamas vienu iš pasaulio stebuklu. Tačiau joks stebuklas nesujungė Šiaurės Amerikos su Pietų: garsusis Panamerikos greitkelis užsibaigia Darien džiunglėse, paskelbtose Nacionaliniu parku. Daugiau kaip savaitę reiktų skintis kelią pėsčiomis per džiungles, norint pasiekti Kolumbiją žemynu.

Penktadienį iš pat ryto su Ahmetu ir Oli išdūmėme į Colon (80 km) su viltimi, kad pasiseks rasti laivą į Kolumbiją, gal dar spėsim grįžti ir gauti leidimą mūsų automobiliui. Deja... Visą dieną praleidome Coco Solo ir Cristobal uostuose, tardamiesi su kapitonais ir uosto darbininkais. Sutikome tris meksikiečius dviratininkus, kurie jau penkias dienas iš eilės nuo ryto iki vakaro bando savo laimę.

Išsiaiškinome, kad automobilį išsiųsti į Kartageną gal ir pavyks sekančią savaitę su konteineriu, bet tai kainuos mažiausiai 1000 dolerių. Su žmonėm yra sudėtingiau. Nė vienas kapitonas nesutinka priimti žmonių. Kelionė lėktuvu į Kolumbiją 200 dolerių. Galbūt pasiseks atrasti nedidelį motorlaivį, kuris galėtų nugabenti žmones pigiau.

Blogiausia, kad smarkiai vėluojame. Vietoje dviejų dienų, suplanuotų iš Panamos į Kolumbiją, gali tekti sugaišti 10. O Peru mūsų laukia gruodžio pradžioje.


Sigitas

Jau beveik įveikus pirmą rimtą kliūtį tarp dviejų žemynų, apima nerimas, kai pradedu galvoti apie kitus žemynus. Jei Šiaurės ir Pietų Ameriką skiria tik siauras dviračiais neįveikiamas ruoželis, ar keli šimtai kilometrų pakrančių jūros, tai tarp Argentinos ir Afrikos šėlsta sunkiai aprėpiami Atlanto vandenys. Gal mums būtų lengviau, jei legendų Atlantida vėl iškiltų į paviršių.

Matyt, kad Taikos žygio dalyvių, vyksiančių į Afriką, tikrai bus ne daugiau kaip 10. Deja, neatradus pigaus kelto daugelis mano bendražygių pasirinks kelionę namo.

Šeštą valandą čia visai tamsu, ir dabar mūsų vakarai labai ilgi. Bet kai važiuojame dviračiu, laisvo laiko daug nelieka. Kol surandame nakvynę, kartais sugaištame kelias valandas.


Sigitas

ATGAL