Paskutiniosios dvi savaitės buvo labai aktyvios ir todėl sunku buvo rasti laiko internetui. O šiandien tiek daug dalykų sukasi galvoje. Šią popietę miegojau porą valandų, kad geriau pailsėčiau, ir jau išgėriau du puodelius kavos, kad prisiverčiau pradėti rašyti, bet vis tiek jaučiuosi tingiai.

Pradėsiu nuo galo, paskutinio pradžiuginusio momento. Po poilsio valandėlės šiandieną ieškojau kavinės, nusiminusi, kad visur tik tirpi kava, nėra tikros gero skonio kavos. Pakeliui nusipirkau pakelį sausainių. Staiga išgirdau signalizuojant automobilį ir kažkas, pažvelgęs į mane, pasisveikino. Aš pasisveikinau taip pat ir ėjau toliau, nekreipdama daugiau dėmesio. Tas pats žmogus, moteris, paklausė, ar aš dviratininkė. Pasakiau: "Taip", mašina sustojo. Moteris prisistatė, pristatė savo vyrą ir savo draugus iš Peru. Ji paaiškino, kad prieš kelias dienas sužinojo, kad Taikos žygis atvyksta į Limą. Jiems patiko taikos ir dviračių idėja ir moteris su draugais nusprendė susirasti mus ir prisijungti prie karavano gruodžio 13 d. Dar nežinau, ar jie tikrai prisijungs, bet esu labai laiminga dėl to fakto, kad žmonės, pamatę mus per televiziją, užsidegė idėja!

Penki CYCLO VIDA, Limos dviratininkų organizacijos, atstovai, propaguojantys važiavimą dviračiais Peru, taip pat prisijungs prie mūsų karavano. Dar viena moteris - dukart studentų dviračių varžybų Limoje nugalėtoja! Visi - labai malonūs ir nuoširdūs žmonės. Geri draugai. Mes vėl būsime didelė grupė.

Ant dviračių būtų buvę daug lengviau!

Grupė buvo susitarusi susitikti gruodžio  8 d. prie Ekvadoro/Peru sienos, Macaroje. Giunteris keliavo tuo pačiu keliu kaip ir mes, tačiau jis važiavo autobusu, o mes - savuoju automobiliu. Pro autobuso langą ne kažin kas matėsi - nuobodus peizažas - pliki kalnai be žalumos ir gyvybės. Giunterį ėmė miegas. Autobusas tiesiog skrido nuo kalno ir prašvilpė pro mėlyną palapinę. Tik po kelių kilometrų Giunteris suprato, ką pamatė. Daugiau jis nebegalėjo miegoti.

Giunteris pamatė mažą mėlyną palapinę, kokius keturis dviračius, ir Gediminą su Godą, sėdinčius ir žiūrinčius į kelią. Mano veidą matė tik sekundę, tačiau įstrigo veido išraiška - PADĖKITE MUMS! Akivaizdu, kad mus buvo ištikus bėda. Kam kitaip reikėtų sustoti dykynės vidury ir degintis karštoje vidudienio saulėje? ...juk reikia dar įveikti du ar tris šimtus kilometrų per vieną dieną, kad laiku pasiektume sieną!?

Laimei, likome gyvi - automobilio stabdžiai sugedo, leidžiantis nuo aukščiausių Ekvadoro kalnų. Gediminas, kuris vairavo mašiną, sugebėjo sustabdyti rankiniu stabdžiu. Buvo jau tamsu - 9 valandos vakaro. Ahmedas pasiūlė atskirti priekabą ir pastatyti ją dešimt metrų prieš automobilį, kad būtų saugiau.

Septintą ryto Sigitas ir Ahmedas nuvažiavo iki artimiausio kaimo (10 km), kad pataisytų stabdžius. Tačiau ko galima tikėtis iš dešimties namų kaimo? Laimei, kitame kaime (už dar 30 km) buvo mechanikas, tačiau teko laukti dar dvi valandas, kol atvežė atsargines dalis. Belaukdama nusiprausiau, paskaičiau knygą, supakavau palapinę ir vaikščiojau aplink, fotografuodama žydinčius kaktusus. Neturėjome nei maisto, nei vandens - viskas mašinoje. Pradėjau nervintis. Visą laiką dairiausi į kelią, nežinodama, ką daryti.

Visgi automobilis buvo pataisytas ir trečią dienos pradėjome kelionę.


Goda

Vėl tragiškai nelieka laiko rašymui, o įvykių tiek daug. Dabar sėdziu Limos savivaldybės automašinų parke, laukdamas vairuotojo, vardu Jėzus, kuris jau kelintą dieną vežioja mane po miestą mūsų mašinos remonto reikalais. Limoje septyni milijonai gyventojų ir gatvėse nesibaigiantys automobilių kamščiai. Vairuotojai nesilaiko elementariausių taisyklių, nekalbant jau apie mandagumą. Visiškas chaosas. Kiekvienas bando akiplešiškai įkišti savo nosį į bent mažiausią atsiradusį laisvą plotelį,ir čia Jėzus nepralenkiamas. Jis naršo tarp mašinų kaip kaskadininkas, gąsdina pėsčiuosius, lėkdamas visu greičiu į perėją, o paskiau staigiai stabdydamas, arba bando suspausti žmones tarp mašinų. Jeigu nėra laisvo kelio, Jėzus lekia per šaligatvį arba vienos krypties gatve priešais eismą. Jei ir tai jam trukdo judėti į priekį, jis įsijungia raudoną signalinį žibintą su sirena ir tada pasijunta tikru viešpačiu. Bet taip jaučiasi dauguma Limos vairuotojų...

Mūsų nesėkmės su mašina prasidėjo Ekvadore. Pirmiausia ėmė perdeginėti saugikliai, nebegalėjome rodyti posūkių, įjungti signalinių lempų ir stabdant neužsidegdavo žibintai. Staiga man iš vairo pradėjo rūkti dūmai, aš jau maniau kils gaisras, ir skubiai visi iššokom iš mašinos. Gerai, kad netoliese buvo dirbtuvės. Teko keisti relę ir laidus, jungiančius mašinos elektrinę sistemą su priekaba. Kol meistrai dirbo, Goda įsitaisiusi ant laiptų dirbo su kompiuteriu, aš nuėjau papietauti į mažą restoranėlį. Kitą dieną kalnuose pradėjo virti motorą aušinantis vanduo. Aš įtariu, kad tai dėl blogo benzino, kuriuo, taupydamas pinigus, baką užpildė Gediminas. Tekdavo kas dešimt minučių sustoti ir laukti kol motoras atvės, dažnai papildyti vandenį. Galų gale važiuoti pasidarė nebeįmanoma, mes išlipome ir ėjome į kalną pėsti. Bet tai irgi nepadėjo. Teko apsisukti ir grižti į artimiausią bažnytkaimį už 20 km. Buvo sekmadienis, ir sunku atrasti meistrą. Sustojome šalia nedidelio, bet įspūdingo, turbūt jau kalėdinio turgaus: visos priekines lentynos užkrautos paskrudusiomis kiaulėmis. Tiek daug keptų kiaulių vienoje vietoje dar nesu matęs. Edvardas stebėjosi, kad jos čia guli ant saulės visą dieną, ir niekas jų neperka, bet vakarop moterys ėmė jas pjaustyti ir čia pat vietoje kimšti dešras. Ekvadore ir kitose Amerikos šalyse vietiniai žmonės nesileidžia fotografuojami, pamatę fotoaparatą tuoj nusisuka, o vaikai prašo pinigų. Tad gerų nuotraukų turguje nepavyko padaryti.

Meistrą padėjo atrasti tautiškai pasipuošusi jo žmona kartu su dviem simpatiškais vaikučiais. Meistras linksmai leido laika draugų būrelyje pas kaimyną, bet pažadėjo po valandos ateiti prie mūsų mašinos. Žmona laikė instrumentus ir atidžiai stebėjo, kaip jis dirba. Teko išmesti termostatą, ir užtrumpinti sugedusią relę. Meistras dirbo pusantros valandos ir paprašė už tai  30 dolerių. Atsikvepę išvažiavome pavakary toliau. Nors benzino nepakeitėme, bet variklis kaito mažiau, ir gana nesunkiai jau sutemus persiritome per aukščiausią tašką. Po gero pusvalandžio, dideliu greičiu lėkdami serpentinais žemyn, išgirdome tylų ir keistą Gedimino juoką, ir mašina kažkaip neįprastai iš lėto sustojo. Išlipę į naktį pamatėme švytinčius priekinių ratų diskus. Nuo dažno stabdymo jie įkaito iki raudonumo. Stabdžių kaladėlės matyt subyrėjo nuo karščio - Gediminui pavyko išgelbėti mus, riedancius į bedugnę, su rankiniu stabdžiu.

Nakvojome po žvaigzdėtu dangumi tarp kalnų, po ilgos pertraukos vėl palapinėse. Anksti iš ryto Ahmedas ir aš, palikę priekabą ir draugus, atsargiai išvažiavome į artimiausią miestelį už 10 km ieškoti meistro. Meistrą, apsiėmųsi mums padėti, suradome tik  už 45 km. Keturias valandas praleidome jo kieme. Stebėjau pro šalį einančias moteris ir vaikus. Visi tvarkingais tamsių spalvų tautiniais rūbais su fetrinėmis skrybelėmis ant galvos, vyrų plaukai ilgi, supinti į kasą. Moterys nešasi vilnos kuodelį ir eidamos veja siūlus. "Time is money", rodydamas į jas, man sakė Ahmedas. Visame Ekvadore mano akis džiugino be galo skirtingi nuo kitų šalių kalnuose sutikti žmonės.

Grįžome pas nerimaujancius draugus gerokai po vidurdienio, bet laimingi, kad galime tęsti kelionę. Kitą dieną turime žutbūt pasiekti Peru sieną, kur susitiksime Giunterį, Oliverį ir Manuelį, ir kur mūsų atvykstant laukia Peru koordinatorė Soledad Olazo su žurnalistais.  Anksčiau galvojome, kad bent paskutinę dieną Ekvadore galėsime praleisti ant dviračių, tačiau dėl nuolatinių mašinos gedimų tai pasidarė nebeįmanoma. Paskutinėmis dienomis retai kada pavykdavo net su mašina įveikti daugiau kaip 100 mylių per dieną vingiuotais kalnų keliais.

Paskutinė Panamerikos greitkelio atkarpa, vedanti į pasienio miestą Mazara, buvo be galo įtempta. Nors ant žemėlapio atstumas nedidelis, bet kelias labai vingiuotas ir realiai susidaro du tris kartus daugiau kilometrų negu tiesiai oro linija. Be to dėl nuolatinių posukių, leidimosi ir kilimo, tenka judėti lėtai. O dar labai dažnos remontuojamos kelio atkarpos, kur tenka sumažinti greitį iki vėžlio žingsnio (mūsų mašina labai žema ir judant blogu keliu priekabos jungtis dažnai liečia žemę; taip jau sudraskėme atsarginę padangą, kuri kabojo mašinos apačioje). Aš planavau, kad pasieksime Mazarą apie 12 val. naktį. Ahmetas ir kiti siūlė sustoti ir baigti kelionę iš ryto. Aš negalėjau rizikuoti ir dar kartą pavėluoti į Peru. Sutemo, likus 100 km iki sienos. Aš buvau užsispyręs ir vairavau mašiną toliau. Likus 50 km iki sienos, baigėsi asfaltas. Kalnų kelias remontuojamas, užpiltas stora žvyro danga, ir mes vos vos galime irtis į priekį. Vėl pradėjo kaisti motoras, kas dešimt minučiė tekdavo sustoti ir aušinti. Galų gale, kylant į naują kalną, iš  mūsų motoro pasigirdo man gerai pažįstami nuo Zaporožiečio laikų "kalimo" garsai. "Viskas baigta", - pagalvojau. Paskutinėmis dienomis atrodė, kad visos pasaulio jėgos priešinasi laiku pasiekti Peru. Atidariau vėl kapotą, pripyliau šalto vandens į besispjaudantį radiatorių. Kodėl net šaltą naktį (12°C) jis kaista? Relė - prisiminiau, meistras blogai sujunge relę! Suradau laido gabalą ir su Slaveku sujungėme ventiliatorių tiesiai su akumuliatoriumi. Jis pradėjo suktis žymiai sparčiau. Į Mazara atvykome 3 val. nakties, paskutinį šimtą kilometrų įveikę per aštuonias valandas. Su dviračiu būtų greičiau.


Sigitas

Esu labai pavargusi ir sunkiai begaliu susikaupti. Šiandien poilsio diena Ica mieste, Peru. Visą kelią važiavome dykuma. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo dar labiau bauginanti ir negyva nei Sonoroje, Meksikoje. Tačiau paaiškėjo, kad iš tiesų čia gamta yra gan draugiška … tik aišku reikia patiems būti apsirūpinusiems vandeniu, maistu ar vaisiais. Smėlio peizažas tęsiasi nuo vieno horizonto krašto iki kito, karštis tiesiog kepina, gamtovaizdis atrodo nykus, tačiau tuo pačiu ir įdomus, patrauklus. Gali pamatyti daug įspūdingų vaizdų, kuriuos norisi užfiksuoti nuotraukose - vienišas kaktusas ar apdulkėjusi palmė, šiuklės pakelėje ar nuo karščio baltas dangus. Namas šioje vietovėje yra gyvybės ženklas, reiškia kad ten galima rasti vandens, maisto, o kartais ir džiaugsmo. Atvykimas į Limą reiškia tą patį tik šimtą kartų didesniu masteliu. Lygiai taip kaip ir kaimeliai per kuriuos važiavome, Limos miestas pastatytas dykumoje. Sausas, pilnas dulkių, be gyvybės, vilties ar krypties, aštrus, geltonas ar rudas vėjas neša smėlį mums į veidą. Staiga kontrastas - žalias braškių ar žydinčios medvilnės laukas, už jo krašto vėl negyvas smėlis. Gyvybė baigiasi sekančiame centimetre. Tai tiesiog sunku suvokti.

Nors ir būdami labai neturtingi, žmonės čia kuria gyvybę kur tik gali - iš palmių lapų susuktuose nameliuose ant akmens kietumo smėlio. Dar labiau mus sužavėjo oazė, kurią šiandien teko matyti. Kažkas neįtikėtina. Atrodė kaip tik taip, kaip rašoma pasakose. Ežeras vidury karšto smėlio kopų. Pasakojama, kad šalyje buvo 16 tokių ežerų, tačiau žmonės išnaudojo požeminius vandenis, pripildančius šiuos ežerus, žemės ūkiui, tiesiog palaikyti gyvybei. Trumpai tariant - išgėrė. Tai gi, toks yra Ica gamtovaizdis, dabar supantis mus. Rytoj, ko gero, jis baigsis, nes įvažiuosime į kalnyną. Nors kas ten žino, gal tai bus smėlio kopos, tik daug didesnės?

Turiu dar valandą rašymui, nes šeštą vėl reikės dalyvauti spaudos konferencijoje. Vakar, gruodžio 15 d. važiuodami į Ica aplankėme ir Pisco. Kelyje mus vėl lydėjo policijos eskortas. Edvardas sėdėjo atidarytoje mašinos bagažinėje ir visą kelią filmavo. Nuvažiavome apie 80 km. Pisco mus iškilmingai pasitiko meras, miesto aikštėje Oro pajėgų orkestras grojo tautinį himną. Supratau, kad peruiečiai, taip pat ir vietinė valdžia, iš tiesų palaiko Taikos žygio idėją. 1995 m. Peru konfliktavo su Ekvadoru, o šiuo metu ratifikuojama taikos sutartis. Be to, žmonės labai smalsūs ir draugiški, stengiasi parodyti visą ką geriausio apie savo šalį. Aš manau, kad Peru yra viena iš tų šalių, kurios nuoširdžiai palaiko Taikos žygio idėją, sutinka ją atvira širdimi. Žygyje dabar dalyvauja 5 peruiečiai. Tik išvykus iš Limos mus lydėjo visa virtinė dviratininkų, palaikančių žygio idėją: be keturių CICLOVIDA, dviračių sporto mokyklos Limoje, dviratininkų prie mūsų dar prisijungė du Oro pajėgų tarnautojai ir 16-metė mergina Maria. Maria kartu su mama autobusu važiavo 150 km, kad pasivytų grupę. Ji ketina važiuoti visą kelią per Peru, tiek pat ketina važiuoti ir Esdras bei Aleksandra (iš Brazilijos ir Kolumbijos).

Žurnalistai neleidžia mums užmigti. Jie pastoviai informuoja visuomenę, mums tik atvykus į naują miestą užduoda daugybę klausimų. Šiandien LA VOZ DE ICA pirmajame puslapyje (Cyclystas de la paz) ir EL COMERCIO trumpai informavo apie Taikos žygį ir jo idėjas.

Dabar mes atstovaujame 8 šalis (Meksiką, Kolumbiją, Braziliją, Peru, Vokietiją, Lietuvą, Lenkiją ir Turkiją), 15 dviratininkų važiuoja 11-ąja žygio maršruto dalimi. Netgi Soledad Olazo, organizatorė, bet ne dviratininkė, važiavo su mumis, maždaug tiek pat kiek ir vakar Ica meras.


Goda

Nesėkmės su mašina tęsėsi, ir atvykus į Peru. Pirmąją dieną pakeliui į Sullana nuleido padangą. Neturėjome atsarginės - ji suplyšo kažkur Centrinėje Amerikoje, o naujai nusipirkti mano kompanionai gaili pinigų. Bet didžiausias gedimas - lužo pusašė ir subyrėjo greičių dėžė - atsitiko, prieš įvažiuojant į Limą, po tūkstančio kilometrų naktinės kelionės per dykumą. Mus pasitinkantys dviratininkai nesiskirstė ir kelias valandas laukė, kol, grojant dūdų orkestrui, mūsų varganas taikos automobilis kartu su mumis buvo atvilktas į miestą. Buvo liūdnai juokinga.

Limos miesto savivaldybė pažadėjo suremontuoti mūsų mašina veltui, deja, dalis teko pirkti patiems. Vietoj žadėtos vienos dienos, remontas užtruko beveik savaitę ir kainavo apie 1000 dolerių. Gruodzio 17 d., ketvirtadienio vakarą, mes pagaliau išvykome link Puerto Viejo, kur buvo palikti Edvardo ir mano dviračiai su daiktais. Su viltimi, kad iš ryto pasivysime visą dviratininkų grupę.

Po valandos kelio, pasirodžius Puerto Viejo užrašui ir stabdant mašiną, pasigirdo trakštelėjimas ir baisus dundesys greičių dežėje, kaip ir įvažiuojant prieš savaitę į Limą. O Dieve, istorija kartojasi...

Naktį mobiliuoju telefonu iškviečiau vilkiką iš Limos savivaldybės. Dabar su meistrais laukiu, kol atidarys parduotuvę, kurioje pirkome pusašę. Meistras ramina mane, kad šį kartą greičių dėžė liko sveika, tik pusašė subyrėjo. Nenoriu prarasti vilties, šypsausi ir sakau meistrams "Bicicleta - no problemas, camjoneta - mucho problemas". Tokia mano ispanų kalba.


Sigitas

P.S. 15 val. mašina sutaisyta, buvo lūžusi tik pusašė ir ją pakeitė nemokamai. Išvažiuojame keturiese - prie mūsų prisijungė Walteris, jis man labai padeda. Stengsiuosi stabtelėti ir išsiųsti laiškus iš kavinės.

Sigitas kartu su Gediminu ir Slaviku pasiliko Limoje tvarkyti mašinos. Jau greitai bus visa savaitė kaip jų nėra.

Vakar važiuojant dviračiu per dykumą apėmė depresija - nė gyvos dvasios, kelias tiesut tiesutėlis, o dar saulė tiesiai virš galvos plieskia. Jokio pavesėlio. Važiuoti su visais keturiais krepšiais, ko anksčiau nedarydavau, nes juos veždavome mašinoje, nepaprastai sunku. Prisikaupė daug dovanotų marskinėlių. Norisi juos turėti su savimi prisiminimui, bet gi sunku.
Nebeištvėriau ir viduryje dulkėto per pasaulio vidurį einančio kelio apsiverkiau. Policija padėjo sustabdyti kitą mašiną, kuri ir nuvežė mane iki galo.

Šiandien, gruodžio 18 d., toliau važiavome per dykumą. Kiek tolėliau buvo matyti laužus primenantys smėlio sukūriai ir nė gyvos dvasios.

Apžiūrėjome NASCA linijas. Daug įvairių istorijų pasakojama apie jų kilmę, reikšmę ir vokietę moterį MARIA REICH, tyrinėjusią šias dideles geometrines gyvulius primenančias figuras.

Per pietus visi leipėjo nuo karščio ir nuovargio. Kai atvykome į NASCA, keturi mūsų - Edvardas, aš ir du peruviečiai sukapojome po arbuzą. Per daug nebuvo.

Nors šiandien važiavome tik 45 km, pavargo visi be išimties. Vakar nuvažiavome 95 km. Tempas greitas, jau trečią visi buvo vietoje. Rytoj jau aukšti kalnai - 4000 m ir daugiau. Turime iš 200 metrų virš jūros lygio pakilti į 4 km aukštį. Nusprendėme važiuoti autobusu, nes šį atstumą jis įveiks per 2.5 val., o mums užtruks gal daugiau kaip dieną.

Grupė laikosi gerai. Jokių priekaištų ir trinties. Regis, atsiradus daugiau žmonių, reikalai aprimo ir atsistojo į savo vietas.

Linkėjimai visiems.

Goda

Dauguma dviratininkų, taip pat ir aš, patyrėme košmarą. Gruodžio 19 d. kelionė iš Nasca į Pampas Galeras (4200 m virš jūros lygio) mums visiems gerokai pagadino sveikatą. Giunteriui jau prieš dvi dienas sutriko virškinimas, lyg iš anksto būtų ruošesis išbandymams kalnuose, Slavikas suviduriavo, man nuo staigaus klimato pasikeitimo plyšo iš skausmo galva, pykino. Pasikeitė slėgimas, temperatūra krito nuo 30 karščio iki +5.

Tačiau paklausykit! Nežiūrint viso to, penketas iš mūsų - Ahmetas, Oliveris, Manuelis, Julio ir Gediminas nusprendė kilti 92 km į 4200 m aukštį dviračiais! Kai jie užvažiavo, aš buvau taip sušalusi ir iškamuota pykinimo, kad nebeturėjau jėgų sutikti ir pasidomėti kaip jiems sekėsi. Gulėjau lovoje lyg mane kamuotų paskutinioji, viską girdėjau lyg ausys būtų užkištos vata. Iš kilusio šurmulio supratau, kad vyrai jau atvažiavo gyvi ir sveiki. Gediminui ir Julio paskutinius kilometrus padėjo įveikti mus lydėjusi policijos mašina antraip jie būtų nusibaigę. Kiek vėliau girdėjau verdant košę ir dainuojant prie laužo. Gulėjau lovoje ir norėjau kiek sušilti, tačiau niekas nepadėjo - nei dvi poros kojinių, nei džinsai, pora megztinių, lietpaltis, miegmaišis, dvi antklodės į kurias buvau susivyniojusi. Vaistai taip pat negelbėjo.

Gruodžio 20 - draugo gimimo diena. Jaučiuosi kiek geriau, atsikėliau 5:20, tačiau dviračiu važiuoti dar negaliu. Dabar, sėdėdama senoje mažoje kavinėje Pukio, kai visi košmarai pasibaigę, galiu dalintis su jumis mintimis, rašyti.

Šiandien grupė nuvažiavo 66 km. Didžiąją kelio dalį nuo kalno 80 km/h greičiu! Aplinkui nė gyvos dvasios. Kai kur kelias sukosi 90 laipsnių, kai kur ir 180. Julio, fotografas iš Peru, pateko į mažą avariją. Leisdamasis nuo kalno atsitrenkė į priešais važiavusią mašiną. Laimei jis atsipirko nubrozdinimais, dviratis taip pat nedaug tenukentėjo.

Nasca, gruodžio 18 d. prie žygio prisijungė dar vienas dalyvis - Valteris. Dabar mūsų 18.


Goda

Po migdančio vasaros karščio ir šiltos Ramiojo vandenyno bangų mūšos, šiandien pirmą kartą pajutome tikrą žiemą. Minant pedalus aukštai Andų kalnuose užklupo sniegas ir kūną veriantis šaltis. Šį gamtos išbandymą kiekvienas pasitikome savaip: Giunteris meldėsi, prašydamas dangaus palaimos, Mari juokėsi ir verkė pirmą kartą išvydusi sniegą, Oliveris gėrė romą bandydamas sušilti ir uzsimiršti, Edvardas staiga prisiminė keistų aerobikos pratimų, Ivanas ir Marsio pasitenkino kava, kiti bandė stabdyti pakeleivinę, Sigitą kamavo migrena. Bet kai vakarėjant susitikome, buvome tokie laimingi, kad esame sveiki, kad esame kartu ir galime vienas kitą draugiškai apkabinti!

Vietiniai Peru žmonės priglaudė savo namuose. Vėliau apsikaišę šiltais aprėdais ir sulindę į miegmaišius kuriam laikui pamiršome rūpesčius.

Kalėdos ir Naujieji jau visai čia pat, todėl prisimindami ir išlydėdami 1998 metus, kuriais pradėjome Taikos žygį, daugelio svajonę, norime padėkoti už paramą, entuziazmą bei dėmesį. Tuo pačiu norime palinkėti tvirtybės, sėkmės, kūrybiškumo ir laimės 1999-aisiais!


Ahmet, Oliver, Gunter, Manuel, Slavomir, Goda,
Edvardas, Gediminas, Sigitas, Mariella, Marsio,
Ivan, Mari, Julio, Soledad, Alexandra, Esdras, Valter

Didžiojo tūkstantmečio taikos žygio dalyviai

Pastaruoju metu važiuojant nutiko nemažai nuotykių...

Gruodžio 21 d. nutarėme išsinuomoti dar vieną mašiną kelionei iš Pukio - priešaky laukė ilgas akmenim išpiltas kelias (120 km) dar statesniais kalnais negu vakar. Šiaip ne taip sukrovę dviračius į savo furgoniuką ir patys pasidalinę į dvi grupes sutilpome abiejose mašinose. Kadangi negalėjome sumokėti už visą kelio atkarpą, pravažiavę 83 km, kai kelias pasirodė kiek geresnis, išlipome. Devyni nutarė važiuoti dviračiais kiti penki, įskaitant ir mane, nusprendė susistabdyti pakeleivinį sunkvežimį. Daiktai liko iš paskos važiavusiame furgone.

Nakvynė buvo suplanuota kalnų kaimelyje. Abiejose kelio pusėse tebuvo penki namai. Kaip nebūtų keista, ten radome užkandinę - didelis kambarys, kuriame maitinami vietiniai darbininkai - bei sočiai joje pavalgėme.

Visą laiką lijo, belaukiant kitų dviratininkų darėsi šalta. Kai vėl nuėjau į “kavinę” puodelio kavos, atvažiavo ir mūsų furgonas. Visi sušalę ir alkani. Dar keleto žmonių trūko.

Ahmedas, vairavęs mašina, sakė, kad kalnuose sninga. Tuoj pat iškrovėme daiktus ir pasiuntėme furgoną atgal. Pliaupė kaip iš kibiro. Kai galu gale jis vėl grįžo, vietiniai darbininkai net išsižiojo pamatę grįžusius dviratininkus. Giunteris buvo pamėlęs ir visas drebėjo. Kiek atsigavęs vėliau jis man sakė, kad jam atrodė, kad tuoj mirs. Jis nebegalėjo važiuoti, sustojęs sušalo, ir nebežinodamas, ką daryti meldėsi. Maria ir juokėsi ir verkė pirmą kartą gyvenime pamačiusi sniegą. Edvardas mąstė racionaliai - jis darė aerobikos pratimus. Oliveris buvo džentelmenas - atidavė šiltesnius rūbus Mariai. Jis taip pat turėjo nusipirkęs didelį butelį romo ir jį gurkšnodamas nesušalo bei buvo gan linksmai nusiteikęs. Ivanas ir Marcio gelbėjosi puodeliu kavos, Sigitą kamavo migrena.

Vėliau paaiškėjo, kad sustojome privačiame kaime ir jame likti negalime. Tai reiškė, kad reikės nuvažiuoti dar 10 km tamsoje iki sekančios gyvenvietės. Atrodė, kad ir automobilis neatlaikys tokio krūvio.

Kai dviratininkai pasiekė kaimą, jų buvo neįmanoma atpažinti - besišypsantys veidai buvo padengti purvu ir tik švietė akys. Furgonas atvažiavo daug vėliau - Ahmedas pasakojo, kad jiems teko laukti, kol atvažiuos traktorius ir supils pylimą per upės vagą, kad galėtų pravažiuoti mūsų mašina!

Miegojome šiltame ir jaukiame kambaryje, kuriam laikui užmiršę visas problemas.


Goda

Gruodžio 22 dienos tvarkaraštis atvedė mus į Santa Roza, kaimelį, kuriame tolimų reisų autobusų keleiviai tegali rasti bananų ir duonos. Pasidalinome į grupes ir nuvažiavome į Abancay, miestelį, kuriame, mūsų dideliam džiaugsmui, yra ir bankas, ir skalbykla, ir normalus maistas be to ir galimybė susisiekti per Internetą.

Tą dieną man trūks plyš reikėjo nuvykti į Abancay. Išleidau visus pinigus dar prieš tris dienas ir buvo jau nebepatogu skolintis iš draugų. Nežinočiau, kad man sekasi, jei nebūtų sustojusi mašina manęs pavežėti dar kaip tik ten kur man taip reikėjo. Vėliau sutikau Mari, Mariella ir Soledad. Jos džiaugėsi sutikę mane ir malonumais, kuriais galima buvo mėgautis miestelyje.

Mūsų dideliam nustebimui, vietinė Abancay valdžia mums pasiūlė nakvynę gerame viešbutyje. Vakare Soledad ir aš suradome nakvynę ir kitiems grupės nariams ... policijos komisariate.

Gruodžio 23 d. Šilta, apie 23 laipsniai šilumos. Ore tvyro Kalėdų nuotaika - miesto aikštėje groja muzika, nuskurdę žmonės su vaikais grūdasi prie duonos ir šokolado, eilės prie bankų, muzika iki vėlyvos nakties.

Sporto instituto direktorius mums pasiūlė nemokamai viešbutį, pietus ir vakarienę, o iš ryto dar ir pasveikino su Kalėdomis bei palinkėjo sėkmingos kelionės.


Goda

Tiesiai iš miesto aikštės pajudėjome link CURAHUASI. 6 val mynėme mažiausiu bėgiu į kalną. Nusileidimas pasirodė dar sudėtingesnis nei kilimas. Dviratis šokinėjo ant didelių atkmenų lyg jotum arkliu. Tris kartus griuvau dėl per staigaus stabdymo. Nežiūrint viso to diena buvo tokia, kokios atrodo būna tik vieną kartą gyvenime. Žinojau, kad 39 km į kalną ir žemyn įveiksiu savo jėgomis. Didžiavausi, kad man tai pavyko!

Tą dieną džiaugėsi visos juslės. Vaizdai buvo pritrenkiantys! ABANCAY atrodė lyg žaislinis miestelis galingų kalnų apsuptyje; pakelėje augo gražūs augalai - gėlė “passion”, eukaliptai, mėtos, jų kvapo pilnas oras maloniai džiugino; ant uolų lyg krauju ištiškusios augo begonijos; net paukščių čiulbėjimas skambėjo ypatingai. Prisiminiau 100-metę senutę ir supratau, kaip jiems taip sekasi išlikti stipriems netgi tokiame amžiuje... Pasisveikinti su vietiniais peruiečiais buvo daugiau nei malonu; tvirtas rankos paspaudimas reiškė meilę.

Visiems mums Kalėdos buvo ne tokios prie kokių buvome įpratę - namuose, šeimos rate. Dabar mes esame šeima ir turėjome savo Kalėdinį stalą - peruietiško karšto šokolado ir pyrago. Dalijomės savo šalių Kalėdų tradicijomis, dainavome, linkėjome vieni kitiems laimingų Kalėdų. Kiekvienas pasakė savo palinkėjimus kitais metais. Mariella susijaudino, verkė. Ji sakė, kad norėtų važiuoti visą žygį ir linkėjo, kad jo idėja išliktų mūsų širdyse. Sigitas, kaip tarptautinis koordinatorius, visiems žygio dalyviams iš Peru padovanojo marškinėlius. Marcio džiaugėsi kaip vaikas, laikė juos prispaudęs prie širdies. Kiek paplepėję nuėjome į bažnyčią solidarumo su vietinėmis tradicijomis vardan. Tie, kas nepritarė, liko taisyti dviračių ar rašyti dienynų.

Išaušo rytas, Giunteris pagrojo dainelę. Kalėdos. Kelionė tęsiasi.


Goda

Mums ir toliau neblogai sekasi. Atvykome į Cusco. Leidžiantis nuo kalno miestas pasirodė labai gražus - kalnų apsuptoje dauboje skendėjo rūke. Nufotografavau ir puoliau vytis grupę, tačiau nesėkmingai. Skubėdama nepastebėjau priešais buvusio griovio ir nors ir bandžiau stabdyti, vistiek lėkiau per griovį. Iš paskos važiavę policininkai nusprendė, kad man reikia medicininės pagalbos, tad pavežė iki greitosios. Daktaras buvo maloniai nustebęs, sužinojęs kad esu iš Lietuvos. Aptvarstė nubrozdintas alkūnes ir palinkėjo laimingo kelio.

Vietinė valdžia ketino mus sutikti miesto aikštėje, tačiau ten nieko neradome. Kiek pavažinėję po miestą nuvykome į nakvynės vietą - koliziejų, dengtą krepšinio ir tinklinio stadioną.


Goda

Cusco turėjome poilsio dieną. Ėjome kas kur norėjome - į senovinius inkų sodus (Moray), druskos kasyklą Urabambos slėnyje bei labai įdomią sodybą-muziejų, kuriame senukų pora saugo įdomią kolonijinių laikų puodų, paveikslų ir apeiginių daiktų kolekciją.


Goda

Taikos žygio dalyviai aplankė nacionalinį Machu Picchu (Maču Pikču) parką, senovės inkų miestą. Šis malonumas atsiėjo 10 USD ir 5 valandų kelionę traukiniu. Vakare visi susirinkome jaukioje kavinėje pasidalinti įspūdžiais.

Goda

Šilta ir saulėta diena. 8 val išsiruošėme traukiniu vykti į Puno (450 km). Mums pasisekė - ENEFER, vietinė traukinių kompanija - suteikė galimybę važiuoti nemokamai. 12 val. kelionė butų prailgusi, jei ne nuostabios snieguotų kalnų viršūnės. 8 val. vakaro atvykome į Puno. Mus pasitiko muzika ir šokiai.


Goda

Išvydome stebuklą - Uros plūduriuojančias salas ir žmones, gyvenančius ant plaustų. Čia viskas iš nendrių: ir namai, ir salos, ant kurių jie stovi, ir laivai. Galėjome atsipalaiduoti plaukiodami nendriniu laiveliu Titikakos ežere, esančiame 3820 km aukštyje. Tai aukščiausias laivuojamas ežeras pasaulyje, jo ilgis - net 170 km.

Patį vidurdienį, kepinant saulei, mes išvykome į Juli, kaimelį ant Tikikakos ežero kranto, nuo Puno esantį už 83 km. Ežeras vietomis buvo labai skaidrus ir žydras, bet vandens temperatūra - tik 9 laipsniai.

Šiandien vakare lijo. Oras labai kaitaliojasi. Dieną temperatūra pakyla iki 25 laipsnių, naktį krenta iki 12. Rytoj anksti ryte išvykstame į Mazo Cruz (Mazo Kruzą), 83 km. Norime sutikti Naujuosius metus Taratoje.

Goda

Gruodžio 30 d. prie mūsų prisijungė dar keletas žmonių: peruiječiai Oskaras ir Omaras su žmona olande. Žalioji zona baigėsi. Vėl prasideda dykuma - gamtovaizdį paįvairina lamos, avys bei sekli kalnų upė. Daugumas iš mūsų skundžiasi skrandžiu, nes jau seniai nieko neverdame. Kasdieną tos pačios bėdos - nėra kur nusiprausti, nėra geriamo vandens, o ką jau bekalbėti apie vandenį tualetuose. Geriame “gazeosas” (limonadą) iš parduotuvių arba virintą vandenį iš kavinių. Neįmanoma nei rūbų išsiplauti, nei dantų išsivalyti.

Brazilietis su kolumbiete mus laikinai paliko. Jiems baigėsi vizos, ir jie nusprendė Naujuosius Metus sutikti Bolivijoje. Bolivija - čia pat, kitoje Tikikakos ežero pusėje matomi jos gražūs snieguoti kalnai. Mes taipogi laukiame Naujųjų, turime įvairių idėjų, kaip juos sutikti, tačiau kas galų gale išeis niekas nežino.


Goda

Graži ir nuostabi sausio 1-oji. Šilta, šviečia saulė. Visi atsikėlė vėlai. Naujųjų metų sutikimas Taratoje tęsėsi iki aušros. Prieš tai keletas mūsų nusprendėme nusiprausti. Po didelių pastangų mums pavyko atrasti šaltą dušą, bet po jo buvau taip sustirusi, kad nei 50 gramų romo, nei "cafe con leche" (kava su pienu) nepadėjo sušilti. Tačiau tiek aš, tiek kiti, atlikę šią auką, gruodžio 31-osios vakarą susirinkome artimiausioje kavinėje kartu skaniai pavalgyti ir pasilinksminti.

Nežiūrint užtrukusio šventimo, visi noriai sutiko važiuoti 90 km sudėtingu akmenuotu kalnų keliu. Aš taip pat važiavau, tačiau neilgai. Priekyje važiavusi Mari griuvo. Užsigavo nesmarkiai, bet mane išgąsdino pakankamai. Toliau važiuoti bijojau. Vėliau mus lydėjęs policininkas sakė, kad kitą kartą per Peru pasirinktume kitą maršrutą - šiuo net jiems, vietiniams, sunku važiuoti. Mūsiškiai griuvinėjo po kelis kartus. Policininkai buvo išties kantrūs ir daug padėjo mums visos kelionės metu. Užtempė mūsų furgoną į smėlio kalną prie Levini (4620 km virš jūros l.), surado keturis pasiklydusiusius dviratininkus, padėjo Marielai rasti pamestą piniginę. 20 km prieš miestą prasidėjo asfaltas, tad aš ir Edvardas vėl sėdome ant dviračių. Akiratyje - tik smėlio kopos ir baltos šiukšlės. Tacna - gražus, dykumoje esantis miestas. Policininkai pasirūpino, kad nakvynei turėtume visus patogumus - lovas, dušus, geriamo vandens. Čia pirmą kartą Peru paragavau tikros, geros pupelių kavos. Vietoje vienos poilsio dienos praleidome dvi. Netoli Čilės siena. Ją ketiname kirsti sausio 3 d.

Taikos žygyje yra vienas trūkumas - tai, kad reikia išsiskirti su mielais žmonėmis. Apmaudu, kad jau laikas skirtis su Peru komanda. Su jais buvo malonu, įdomu kaip jie jaučiasi.


Goda

ATGAL